Karl Marx
Pilietinis karas Prancūzijoje
Ginkluotas Paryžius buvo vienintelė rimta kliūtis kontrrevoliucinio sąmokslo kelyje. Vadinasi, Paryžių reikėjo nuginkluoti. Šiuo klausimu Bordo susirinkimas pasisakė visiškai atvirai. Net jeigu įnirtingas „dvarininkų rūmų“ deputatų staugimas ir nebūtų buvęs toks aiškus, tai tas dalykas, kad Tjeras Paryžių valdyti atidavė triumviratui, sudarytam iš gruodžio žudiko Vinua, bonapartistinio žandaro Valanteno ir jėzuito generolo Orel de Paladino, neleido nė trupučio abejoti. Akiplėšiškai skelbdami tikrąją Paryžiaus nuginklavimo prasmę, sąmokslininkai reikalavo iš Paryžiaus atiduoti ginklus tokiu pretekstu, kuris buvo šlykščiausias ir begėdiškiausias melas. Paryžiaus Nacionalinės gvardijos artilerija, sakė Tjeras, yra valstybės nuosavybė, todėl turi būti grąžinta valstybei. O iš tikrųjų faktai buvo tokie: Paryžius stovėjo sargyboje nuo pat kapituliacijos dienos, kada Bismarko belaisviai išdavė jam Prancūziją, išsiderėję sau žymią asmeninę apsaugą aiškiam tikslui — Paryžiui nuramdyti. Nacionalinė gvardija reorganizavosi ir vyriausią vadovybę perdavė Centro Komitetui, išrinktam visos nacionalinių gvardiečių masės, išskyrus kai kuriuos senųjų bonapartistinių formuočių likučius. Prūsų įžengimo į Paryžių išvakarėse Centro Komitetas ėmėsi žygių pervežti į Monmartrą, į Belvilį ir La Viletą patrankas ir mitraljezas, kurias kapituliantai išdavikiškai buvo palikę kaip tik tuose kvartaluose, kuriuos turėjo užimti prūsai, arba arti tų kvartalų. Ši artilerija buvo įsitaisyta iš pačios Nacionalinės gvardijos surinktų sumų. Sausio 28 d. kapituliacijos tekste ji buvo oficialiai pripažinta privatine Nacionalinės gvardijos nuosavybe ir todėl nebuvo įjungta į bendrąją valstybei priklausiusių ginklų masę, kurią reikėjo atiduoti nugalėtojui. Tjeras neturėjo nė mažiausio preteksto pradėti karą prieš Paryžių ir todėl turėjo griebtis įžūlaus melo, kad Nacionalinės gvardijos artilerija esanti valstybės nuosavybė!
Artilerijos užgrobimas, matyti, turėjo būti tik signalas visuotiniam Paryžiaus nuginklavimui, vadinasi, ir rugsėjo 4 d. revoliucijos nuginklavimui. Bet ši revoliucija buvo tapusi teisėta Prancūzijos padėtimi. Respubliką, šios revoliucijos pasekmę, buvo pripažinęs nugalėtojas kapituliacijos tekste. Po kapituliacijos ją pripažino visos užsienio valstybės; jos vardu buvo sušauktas Nacionalinis susirinkimas. Vienintelis teisinis Bordo Nacionalinis susirinkimo ir jo vykdomosios valdžios pagrindas buvo rugsėjo 4 d. Paryžiaus darbininkų revoliucija. Jeigu ne rugsėjo 4 d. revoliucija, tai šis Nacionalinis susirinkimas būtų turėjęs nedelsdamas užleisti savo vietą Įstatymų leidžiamiesiems rūmams, kurie buvo išrinkti 1869 m. visuotinio balsavimo, valdant prancūzams, о ne prūsams, ir kurie vėliau buvo prievarta revoliucijos išvaikyti. Tjeras ir jo gauja būtų turėję kapituliuoti, kad gautų Luji Bonaparto pasirašytus apsauginius raštus, kurie juos išgelbėtų nuo kelionės į Kajeną[1]. Nacionalinis susirinkimas su savo įgaliojimais sudaryti taiką su Prūsija buvo tiktai vienas iš revoliucijos epizodų, o tikrasis jos įkūnijimas vis dėlto buvo ginkluotasis Paryžius, tas Paryžius, kuris padarė šią revoliuciją, kuris dėl jos išlaikė penkių mėnesių apgulą su visomis bado baisybėmis, Paryžius, kuris, nepaisydamas Trošiu plano, savo ilgu pasipriešinimu įgalino provincijas kariauti atkaklų gynybinį karą. Ir dabar šis Paryžius, įžeidžiamu maištingų Bordo vergvaldžių įsakymu, turėjo arba nusiginkluoti ir pripažinti, kad rugsėjo 4 d. revoliucija tebuvo paprastas valdžios perdavimas iš Luji Воnаparto rankų į jo varžovų rojalistų rankas, arba Paryžiui reikėjo pasiaukojamai kovoti dėl Prancūzijos reikalo, o Prancūziją galėjo išgelbėti nuo visiško žlugimo ir prikelti naujam gyvenimui tiktai revoliucija, sugriaudama tą politinę ir socialinę santvarką, kuri pagimdė Antrąją imperiją ir kuri, jos globojama, priėjo visišką suirimą. Paryžius, penkių mėnesių bado iškankintas, nesusvyravo nė vienos minutės. Jis buvo kupinas didvyriškos drąsos, jis pasirengė pakelti visus kovos su prancūzų sąmokslininkais sunkumus, nepaisydamas net to, kad prūsų patrankos grasino jam iš jo paties fortų. Bet biaurėdamasis pilietiniu karų, kurį buvo norima primesti Paryžiui, Centro Komitetas ir toliau laikėsi grynai gynimosi pozicijos, nekreipdamas dėmesio nei į provokacinius Nacionalinio susirinkimo išsišokimus, nei į neprašytą vykdomosios valdžios kišimąsi į jo reikalus, nei į grasinamą kariuomenės telkimą Paryžiuje ir jo apylinkėse.
Ir štai Tjeras pats pradėjo pilietinį karą: jis nusiuntė Vinua policininkų būrio ir kelių reguliarių pulkų priešakyje į plėšikišką nakties žygį prieš Monmartrą, kad jie, staiga užpuolę, užgrobtų Nacionalinės gvardijos artileriją. Visiems yra žinoma, kad šis mėginimas nepavyko dėl energingo Nacionalinės gvardijos pasipriešinimo ir dėl kariuomenės broliavimosi su liaudimi. Orel de Paladinas jau buvo iš anksto atspausdinęs pranešimą apie pergalę, o Tjeras jau turėjo paruošęs skelbimus, pranešančius apie priemones, kurių jis ėmėsi valstybės perversmui padaryti. Šiuos skelbimus teko pakeisti manifestu, kuris pranešė apie kilnų Tjero pasiryžimą dovanoti Nacionalinei gvardijai jos pačios ginklus tikintis, kad jie bus pavartoti vyriausybei ginti nuo maištininkų. Iš 300 tūkstančių nacionalinių gvardiečių tiktai 300 žmonių atsiliepė į mažojo Tjero kvietimą prisijungti prie jo, ginti jį nuo savęs pačių. Šlovingoji kovo 18 d. darbininkų revoliucija neginčijamai valdė Paryžių. Jos laikinoji vyriausybė buvo Centro Komitetas. Europa, atrodė, vieną akimirksnį suabejojo jos akyse įvykusių nuostabių valstybinių ir karinių įvykių realumu: o gal tai seniai praėjusių laikų sapnas.
Nuo kovo 18 d. iki versaliečių kariuomenės įsiveržimo į Paryžių proletariato revoliucija išliko tiek laisva nuo prievartos aktų, panašių į tuos, kurių taip gausu revoliucijose ir ypač „aukštesniųjų klasių“ kontrrevoliucijose, kad jos priešai negalėjo rasti jokio preteksto pasipiktinti, išskyrus generolų Lekonto ir Klemano Toma sušaudymą ir susirėmimą Vandomo aikštėje.
Vienas iš bonapartinių karininkų, dalyvavusių nakties žygyje prieš Monmartrą, generolas Lekontas keturis kartus įsakė 81-jam reguliariam pulkui šaudyti į beginklę minią Pigalio aikštėje; o kai kareiviai atsisakė įvykdyti jo įsakymą, jis biauriai juos išplūdo. Užuot šaudę beginklius moteris ir vaikus, jo kareiviai sušaudė jį patį. Įsisenėję įpročiai, kareivių įsigyti darbo klasės priešų mokykloje, žinoma, negali be žymės išnykti tuo pat momentu, kai jie pereina į darbininkų pusę. Tie patys kareiviai sušaudė ir Klemaną Toma.
„Generolas“ Klemanas Toma, nepatenkintas savo karjera buvęs viršila, paskutiniais Luji Filypo viešpatavimo metais užverbuotas į respublikonų laikraščio „National“ redakciją, ėjo dvejas pareigas — fiktyvaus atsakingo redaktoriaus ir dvikovininko — prie šio labai karingo laikraščio. Kai po vasario revoliucijos „National“ laikraščio žmonės atėjo į valdžią, buvęs viršila buvo jų paverstas generolu. Tai buvo birželio skerdynių išvakarėse — jis, kaip ir Žiulis Favras, buvo vienas iš biauriausių jų rengėjų ir jų metu suvaidino šlykščiausią budelio vaidmenį. Po to jis su savo generolyste ilgam laikui išnyko iš akių, kad vėl išnirtų į paviršių 1870 metų lapkričio 1 d. Šios dienos išvakarėse gynybos vyriausybė, sučiupta rotušėje, iškilmingai pažadėjo Blankiui, Fluransui ir kitiems darbininkų atstovams perduoti savo užgrobtą valdžią į laisvai Paryžiaus išrinktos komunos rankas. Užuot ištesėjusi pažadą, ji užsiundė ant Paryžiaus generolo Trošiu bretonus, kurie dabar užėmė Bonaparto korsikiečių vietą. Tiktai generolas Tamizjė nepanorėjo sutepti savo vardo, sulaužydamas duotąjį žodį, ir atsisakė nuo Nacionalinės gvardijos vyriausiojo vado vietos. Jį pakeitęs Klemanas Toma vėl virto generolu. Visą savo vadovavimo laiką jis kariavo ne prieš prūsus, bet prieš Paryžiaus Nacionalinę gvardiją. Jis visomis jėgomis priešinosi jos visuotiniam apginklavimui, kiršino buržuazinius batalijonus prieš darbininkų batalijonus, šalino karininkus, priešingus Trošiu „planui“, išformuodavo proletarinius batalijonus, kaltindamas juos bailumu, ir tai tuos batalijonus, kurių narsumu dabar stebisi pikčiausi jų priešai. Klemanas Toma baisiai didžiavosi tuo, kad jam vėl pavyko darbais įrodyti savo asmeninę neapykantą Paryžiaus proletariatui, kuri taip vaizdžiai buvo pasireiškusi 1848 metų birželio skerdynėse. Kelios dienos prieš kovo 18 d. jis įteikė karo ministrui Leflo savo projektą „padaryti galą Paryžiaus niekšų žiedui“. Po Vinua pralaimėjimo jis negalėjo atsisakyti nuo malonumo pasirodyti scenoje kaip šnipas mėgėjas. Centro Komitetas ir Paryžiaus darbininkai buvo tiek pat kalti dėl Klemano Toma ir Lekonto mirties, kiek Uelso princesė dėl mirtinai minios nuspaustų žmonių jai įvažiuojant į Londoną.
Beginklių piliečių skerdynės Vandomo aikštėje — pasaka, apia kurią neveltui atkakliai tylėjo Tjeras ir dvarininkų rūmų deputatai, pavedę ją platinti Europos žurnalistikos liokajams. „Tvarkos žmonės“, Paryžiaus reakcionieriai, sudrebėjo, sužinoję apie kovo 18 d. pergalę. Jiems tai buvo ženklas, kad artėja liaudies kerštas. Prieš jų akis iškilo jų nuo 1848 m. birželio dienų iki 1871 m. sausio 22 d. nukankintųjų aukų šešėliai. Tačiau jų išgąstis buvo jų vienintelė bausmė. Policininkai ne tiktai nebuvo nuginkluoti ir suimti, kaip kad reikėjo padaryti, bet jiems buvo plačiai atidaryti Paryžiaus vartai, kad jie galėtų laimingai pasitraukti į Versalį. „Tvarkos žmonės“ ne tiktai buvo palikti ramybėje, bet jie buvo įgalinti susivienyti ir užgrobti daug stiprių pozicijų pačiame Paryžiaus centre. Šis Centro Komiteto nuolaidumas, šis ginkluotų darbininkų didžiadvasiškumas, taip neįprasti tvarkos partijos papročiams, buvo jos klaidingai palaikyti pačių darbininkų jaučiamo silpnumo ženklu. Štai iš kur kilo jos beprasmis planas —pamėginti, prisidengus tariamai neginkluota demonstracija, pasiekti tai, ko nepasiekė Vinua su savo patrankomis ir mitraljezomis. Kovo 22 d. iš turtingiausių kvartalų pasirodė triukšminga „aukštų ponų“ minia, kurios eilėse buvo visokie dabitos, o priešakyje žinomiausi imperijos peniukšliai Hekerenas, Koetlogonas, Anri de Penas ir t. t. Bailiai prisidengusi taikios demonstracijos lozungais, bet slaptai apsiginklavusi samdomųjų žmogžudžių ginklais, ši gauja žygiavo, pakeliui nuginkluodama ir įžeidinėdama sutiktus Nacionalinės gvardijos postus ir patrulius. Išėję iš de la Pė gatvės, šūkaudami „Šalin Centro Komitetą! Šalin žmogžudžius! Tegyvuoja Nacionalinis susirinkimas!“, jie pamėgino pralaužti sargybinių postų liniją ir netikėtai užklupti Nacionalinės gvardijos Generalinį štabą Vandomo aikštėje. Į revolverių šūvius jiems buvo atsakyta įprastu reikalavimu išsiskirstyti, o kai šis reikalavimas nedavė vaisių, Nacionalinės gvardijos generolas sukomandavo šauti. Viena salvė privertė netvarkingai bėgti šiuos tuščiagalvius, kurie buvo įsivaizdavę, kad vienas „padorios visuomenės“ pasirodymas paveiks Paryžiaus revoliuciją, kaip Jozuės trimitai Jerichono sienas. „Demonstrantai“ užmušė du nacionalinius gvardiečius ir sunkiai sužeidė devynis (pastarųjų tarpe — vienas Centro Komiteto narys), visa vietovė, kur įvyko šis tvarkos partijos žygdarbis, buvo nusėta revolveriais, durklais, lazdomis su štiletais ir panašiais daiktiniais „neginkluoto“ jų „taikios“ demonstracijos pobūdžio įrodymais. Kai 1849 m. birželio 13 d. Nacionalinė gvardija, protestuodama prieš galvažudišką Prancūzijos kariuomenės užpuolimą prieš Romą, surengė tikrai taikią demonstraciją, tų laikų taikos partijos generolas Šangarnjė Nacionalinio susirinkimo ir ypač Tjero buvo paskelbtas tėvynės išgelbėtoju, kad jis iš visų pusių metė savo kariuomenę prieš beginklius žmones, kuriuos toji šaudė, kapojo kardais ir mindžiojo arkliais. Paryžiuje tada buvo paskelbtas apgulos stovis. Diuforas skubiai pravedė Nacionaliniame susirinkime visą eilę naujų drakoniškų įstatymų; prasidėjo nauji suėmimai, nauji trėmimai, naujas teroro viešpatavimas. Bet „žemosios klasės“ tokiais atvejais elgiasi kitaip. 1871 metų Centro Komitetas tiesiog nekreipė dėmesio į „taikios demonstracijos“ didvyrius, ir jie po dviejų dienų galėjo surengti jau ginkluotą demonstraciją, admirolo Sesės vadovaujamą, kuri pasibaigė garsiuoju panišku bėgimu į Versalį. Atkakliai nenorėdamas tęsti pilietinio karo, kurį pradėjo Tjeras nakties žygiu prieš Monmartrą, Centro Komitetas padarė lemiamą klaidą: reikėjo nedelsiant žygiuoti į Versalį, kuris tada neturėjo priemonių gintis, ir tuo būdu padaryti galą Tjero ir jo dvarininkų rūmų sąmokslams. Vietoje to tvarkos partijai vėl buvo leista išmėginti savo jėgas rinkimuose į Komuną kovo 26 d. Tą dieną „tvarkos žmonės“ Paryžiaus merijose pasikeitė maloniais susitaikymo žodžiais su savo perdaug kilniais nugalėtojais, tuo pat metu iškilmingai prisiekdami, žinoma, slaptai, atėjus laikui kruvinai jiems atkeršyti.
Pažvelkime dabar į atvirkščiąją medalio pusę. Tjeras pradėjo antrą žygį prieš Paryžių balandžio pradžioje. Su pirmąja atvestų į Versalį belaisvių paryžiečių partija buvo pasielgta nežmoniškai: žiauriai. Ernestas Pikaras, susikišęs rankas į kelnių kišenes, šmižinėjo tarp jų eilių ir visaip iš jų tyčiojosi; o ponia Tjer ir ponia Favr, apsuptos jas lydinčių damų, plojo iš balkono, pritardamos niekšiškiems Versalio tamsuomenės ekscesams. Reguliariųjų pulkų belaisviai kareiviai buvo tiesiog sušaudomi. Mūsų narsusis draugas generolas Diuvalis, liejikas, buvo sušaudytas be jokio teismo ir tardymo. Galifė, „alfonsas“ savosios žmonos, taip pagarsėjusios tuo, kad ji begėdiškai rodydavo savo kūną per Antrosios imperijos orgijas, šis Galifė didžiavosi savo proklamacijoje tuo, kad jis įsakęs išžudyti nedidelį netikėtai užkluptų ir jo raitelių nuginkluotų nacionalinių gvardiečių būrį drauge su jų kapitonu ir leitenantu. Vinua, pabėgęs iš Paryžiaus, gavo iš Tjero didįjį garbės legiono ordino kryžių už tai, kad išleido bendrą įsakymą sušaudyti kiekvieną reguliariosios kariuomenės kareivį, sugautą komunarų tarpe. Žandarą Demarę apdovanojo ordinu už tai, kad jis išdavikiškai, kaip mėsininkas, sukapojo į gabalus riteriškai kilniadvasį Fluransą, kuris 1870 m. spalio 31 d. buvo išgelbėjęs nacionalinės gynybos vyriausybės narių galvas. Apie šios žmogžudystės „padrąsinamas smulkmenas“ Tjeras su tikru pasitenkinimu papasakojo viename Nacionalinio susirinkimo posėdyje. Su pasipūtusiu išdidumu parlamentinio nykštuko, kuriam leido vaidinti Tamerlano vaidmenį, jis atsisakė sukilusiems prieš jo nykštukišką didybę žmonėms pripažinti kariaujančios pusės teises ir nenorėjo laikytis neutraliteto net jų perrišimo punktų atžvilgiu. Nebuvo nieko šlykštesnio už šią beždžionę, kuriai buvo leista laisvai tenkinti savuosius tigro instinktus, — beždžionės-tigro, kurios paveikslą nupiešė Volteras (žr. priedus, 35 psl.).
Po Komunos balandžio 7 d. dekreto, kur ji įsakė griebtis represijų, pareikšdama, kad jos pareiga yra „ginti Paryžių nuo Versalio banditų kanibalizmo ir reikalauti akies už akį ir danties už dantį“, Tjeras nesiliovė barbariškai elgęsis su belaisviais; jis vis taip pat įžeidinėjo juos savo biuleteniuose, rašydamas, kad „niekuomet negarbingesnių negarbingos demokratijos atstovų dar nematė, nuliūdęs garbingų žmonių žvilgsnis“, — garbingų, kaip pats Tjeras ir jo gauja ministrų rolėje. Vis dėlto belaisvių šaudymas laikinai liovėsi. Bet kai tiktai Tjeras ir jo generolai — gruodžio perversmo didvyriai — sužinojo, kad Komunos dekretas dėl represijų tebuvo paprastas grasinimas, kad buvo pasigailėta net žandarų šnipų, kurie buvo suimti Paryžiuje persirengę nacionaliniais gvardiečiais, ir policininkų, sugautų su padegamaisiais sviediniais — vėl iš naujo prasidėjo masinis belaisvių šaudymas; kuris tęsėsi be pertraukos iki galo. Namus, kuriuose slėpėsi nacionaliniai gvardiečiai, žandarai apsupdavo, apipildavo žibalu (čia jis buvo pirmą kartą pavartotas šiame kare) ir padegdavo; suanglėjusius lavonus vėliau ištraukė spaudos darbuotojų lauko ligoninė Terno kvartale. Keturi nacionaliniai gvardiečiai, kurie balandžio 25 d. buvo pasidavę ties Bel Epinu raitųjų šaulių būriui, buvo vienas po kito šių šaulių kapitono, verto Galifės tarno, sušaudyti. Vienas iš šitų gvardiečių, Šeferis, kurį buvo palaikė mirusiu, šiaip taip prišliaužė iki Paryžiaus fortų ir paliudijo šį faktą vienai iš Komunos komisijų. Kai Tolenas dėl šios komisijos apyskaitos paklausė karo ministrą Leflo, „dvarininkų deputatai“ nustelbė jo balsą savo riksmu ir neleido Leflo atsakyti: būtų buvęs jų „garbingosios“ armijos įžeidimas kalbėti apie jos žygdarbius. Nerūpestingas Tjero biuletenių tonas, kur buvo pranešama apie Mulen Sake durtuvais subadytus miegančius komunarus, apie masinį šaudymą Klamare suerzino net šiaip neperdaug jautraus londoniškio „Times“ nervus. Bet tuščios būtų pastangos išskaičiuoti visus žiaurumus tų žmonių, kurie bombardavo Paryžių ir, svetimo užkariautojo globojami, pradėjo vergvaldžių maištą. Tarp visų šių baisybių Tjeras, užmiršdamas savo parlamentines frazes apie baisią atsakomybę, slėgiančią jo nykštukiškus pečius, giriasi savo biuleteniuose tuo, kad l'Assemblée siège paisiblemeat (Susirinkimas taikiai posėdžiauja), ir savo nuolatiniais iškilmingais pietumis, dalyvaujant čia generolams, gruodžio perversmo didvyriams, čia vokiečių princams, įrodo, kad jo virškinimo nеpagadino net Lekonto ir Klemano Toma šmėklos.
[1] Kajena — svarbiausias Prancūzijos Gvijanos miestas, Pietų Amerikoje, katorgos ir ištremties vieta.