Karl Marx
Pilietinis karas Prancūzijoje
„Areštuotųjų kolona sustojo Uriko aveniu ir po keturis arba po penkis žmones eilėje išsirikiavo šaligatvyje išilgai gatvės. Generolas markizas de Galifė ir jo štabas nulipo nuo arklių ir pradėjo apžiūrą nuo kairiojo sparno. Lėtai žengdamas ir apžiūrinėdamas eiles, generolas čia vienur, čia kitur sustodavo, tapšnodamas kurį nors žmogų per pečius arba galvos linktelėjimu pašaukdamas iš užpakalinių eilių. Dauguma atvejų taip išrinktas žmogus be tolesnių kalbų išeidavo į gatvės vidurį, kur netrukus susidarė atskira kolona... Aišku, kad čia buvo daug vietos klaidoms. Raitas karininkas nurodė generolui Galifei vyrą ir moterį, tariamai kaltus ypatinga piktadarybe. Moteris, išbėgusi iš eilių, ištiestomis į priekį rankomis puolė ant kelių ir karštais žodžiais įtikinėjo esanti nekalta. Generolas palaukė kiek laiko ir šaltu veidu bei abejinga išvaizda tarė:
„Madam, aš esu buvęs visuose Paryžiaus teatruose, — nevarkite be reikalo. ir nevaidinkite komedijos“...
Tą dieną buvo bloga tam, kuris pasirodė pastebimai aukštesnis, purvinesnis, švaresnis, vyresnis arba negražesnis už savo kaimynus. Vienas žmogus ypatingai mane nustebino. Buvo aišku, kad jis greičiau už kitus paliko šią ašarų pakalnę savo sulaužytos nosies dėka... Kai daugiau kaip šimtas buvo tuo būdu išrinkti ir kai buvo paskirtas šaudytojų būrys, kolona pajudėjo priekin, palikdama juos užpakalyje. Praslinkus kelioms minutėms, mūsų užpakalyje pasigirdo salvė, ir ugnis užtruko maždaug ketvirtį valandos. Tai buvo vykdoma mirties bausmė tiems paskubomis nuteistiems vargšams“. („Daily News“ Paryžiaus korespondentas, birželio 8 d.)
Šis Galifė, „alfonsas savosios žmonos, taip pagarsėjusios tuo, kad ji begėdiškai rodydavo savo kūną per Antrosios imperijos orgijas“, karo metu buvo žinomas prancūziškojo leitenanto Pistolio vardu.
„„Temps“[1] — atsargus ir nemėgstąs sensacijų laikraštis — pasakoja baisią istoriją apie žmones, nesušaudytus mirtinai ir palaidotus anksčiau, negu užgeso jų gyvybė. Didelis jų skaičius buvo užkastas skvere aplink Sen Žak-la-Bušjerą, daugelis iš jų labai negiliai. Dieną gatvės triukšmas kliudė tai girdėti, bet nakties tyloje kaimyninių namų gyventojai nubusdavo nuo tolimų vaitojimų, o rytą jie matė, kaip suspausta į kumštį ranka buvo išlindusi iš žemės. Todėl buvo įsakyta užkastuosius atkasti... Aš nė trupučio neabejoju, kad daugelis sužeistųjų buvo gyvi palaidoti. Vieną faktą aš galiu paliudyti. Kai Briunelis buvo draugė su savo mylimąja 24 d. sušaudytas vienų namų kieme prie Vandomo aikštės, jų kūnai ten gulėjo iki 27 d. vakaro. Kai laidotuvių būrys atvyko paimti kūnų, jis pamatė, kad moteris dar gyva, ir nuvežė ją į ligoninę. Nors į ją pataikė keturios kulkos, jai dabar nebėra pavojaus“. („Evening Standard“ Paryžiaus korespondentas, birželio 8 d.)
Šis laiškas pasirodė Londono „Times“[2] birželio 13 d.
Laikraščio „Times“ redaktoriui.
Gerbiamasis!
1871 m. birželio 6 d. Žiulis Favras išsiuntinėjo visoms Europos valstybėms aplinkraštį, kuriame jis kvietė jas į kovą — į žūtbūtinę kovą — su Tarptautine Darbininkų Asociacija. Šiam dokumentui apibūdinti užtenka tiktai kelių pastabų.
Jau mūsų įstatų įvade buvo nurodyta, kad Internacionalas buvo įsteigtas 1864 m. rugsėjo 28 d. viešame susirinkime Sent Martinso Hole, Long Eikre, Londone. Žiulis Favras dėl jam pačiam geriausiai žinomų priežasčių jo atsiradimo datą perkelia prieš 1862 metus.
Mūsų principams pailiustruoti jis imasi cituoti „jo (Internacionalo) 1869 m. kovo 25 d. lapelį“. Bet ką gi jis iš tikrųjų cituoja? Lapelį vienos draugijos, kuri visai nėra Internacionalas. Šios rūšies manevrų jis jau buvo griebęsis būdamas dar gana jaunas advokatas, gindamas Paryžiaus laikraštį „National“ nuo kaltinimo šmeižtu, kurį jam iškėlė Kabė. Tuomet jis tvirtino skaitąs ištraukas iš Kabės brošiūrų, o iš tikrųjų skaitė savo paties įterptus sakinius. Ši apgaulė buvo susekta dar teismo posėdžio metu, ir jeigu ne Kabės nuolaidumas, Žiulis Favras būtų buvęs nubaustas pašalinimu iš Paryžiaus advokatų korporacijos. Iš visų dokumentų, kuriuos Žiulis Favras cituoja kaip Internacionalo dokumentus, nė vienas nepriklauso Internacionalui. Taip, pavyzdžiui, jis pareiškia: „Aljansas skelbiasi esąs ateistinis, kaip tat sako Generalinė Taryba, įsteigta Londone 1869 m. liepos mėn.“. Generalinė Taryba niekuomet neišleido tokio dokumento. Priešingai, ji paskelbė dokumentą, kuris skelbė negaliojančius tuos pačius Aljanso — Socialistinės Demokrotijos Aljanso Ženevoje — įstatus, kuriuos kaip tiktai ir cituoja Žiulis Favras.
Visame šiame aplinkraštyje, tariamai nukreiptame tam tikra dalimi taip pat ir prieš imperiją, Žiulis Favras tiktai kartoja tuos policinius bonapartinių prokurorų prasimanymus, kurie buvo sugriauti net pačios imperijos teisme.
Yra žinoma, kad savo dviejuose atsišaukimuose (praėjusių metų liepos ir rugsėjo mėn.) apie pastarąjį karą Internacionalo Generalinė Taryba demaskavo grobiamuosius Prūsijos planus Prancūzijos atžvilgiu. Vėliau p. Reitlingeris, asmeninis Žiulio Favro sekretorius, kreipėsi, ir, žinoma, veltui, į kai kuriuos Generalinės Tarybos narius, prašydamas demonstratyviai pasisakyti prieš Bismarką nacionalinės gynybos vyriausybei paremti; kartu jie buvo ypatingai prašomi neminėti respublikos. Pasiruošimai demonstracijai, turint galvoje laukiamą Žiulio Favro atvykimą į Londoną, buvo padaryti, — be abejonės, turint geriausius norus, bet prieš pageidavimą Generalinės Tarybos, kuri savajame rugsėjo 9 d. atsišaukime aiškiai ir iš anksto įspėjo Paryžiaus darbininkus dėl Žiulio Favro ir jo kolegų.
Ką būtų pasakęs tas pats Žiulis Favras, jeigu Internacionalo Generalinė Taryba savu ruožtu būtų kreipusis aplinkraščiu apie Žiulį Favrą į visus Europos kabinetus, siūlydama jiems ypač susidomėti dokumentais, kuriuos paskelbė Paryžiuje velionis Miljeras?
Pasilieku jūsų, gerbiamasis pone, nuolankus tarnas
Tarptautinės Darbininkų Asociacijos
Generalinės Tarybos sekretorius
Džonas Heilzas
Londonas,
1871 m. birželio 12 d.
Straipsnyje apie „Tarptautinę Asociaciją ir jos tikslus“ Londono „Spectator“ (birželio 24 d.), kaip dievobaimingas įskundėjas, cituoja, gal būt, dar nuodugniau, negu tai padarė Žiulis Favras, drauge su kitomis panašiomis suktybėmis, aukščiau minetajį Aljanso dokumentą kaip Internacionalo kūrinį. Jis išspausdino tai praslinkus vienuolikai dienų po to, kai aukščiau pateiktasis paneigimas buvo paskelbtas laikraštyje „Times“. Tai mūsų nestebina. Jau Fridrichas Didysis sakė, kad iš visų jėzuitų protestantiškieji yra blogiausi.
[1] „Temps“ („Laikas“) — įtakingas prancūzų liberalinės krypties dienraštis, buvo leidžiamas Paryžiuje nuo 1861 m. iki 1943 m.
[2] „Times“ („Laikai“) — didelis įtakingas anglų laikraštis; įsteigtas 1788 m.; XIX amžiaus 70-siais metais buvo liberalinės krypties.