Karl Marx
Klasių kova Prancūzijoje 1848—1850 m.
Išskyrus tik vieną kitą skyrių, kiekvienas reikšmingesnis revoliucijos metraščio nuo 1848 iki 1849 m. skirsnis turi antraštę: revoliucijos pralaimėjimas!
Tačiau tuose pralaimėjimuose ne revoliucija žūdavo. Žūdavo ikirevoliucinių tradicijų liekanos, rezultatai visuomeninių santykių, dar nepaaštrėjusių iki griežtų klasinių priešingumų, žūdavo asmenys, iliuzijos, sąvokos, projektai, nuo kurių revoliucinė partija nebuvo laisva ligi vasario revoliucijos, nuo kurių ją galėjo išlaisvinti ne vasario pergalė, o tik visa eilė pralaimėjimų.
Žodžiu tariant, revoliucija žengė pirmyn, skindama sau kelią ne savo betarpiškais tragikomiškais užkariavimais, bet priešingai, tuo, kad ji kūrė vieningą ir stiprią kontrrevoliuciją, gimdė priešą, su kuriuo kovodama perversmo partija tik ir galėjo subręsti į tikrą revoliucinę partiją.
Tatai įrodyti ir yra žemiau pateikiamųjų straipsnių uždavinys.
Po liepos revoliucijos liberalas bankininkas Lafitas, lydėdamas savo „kūmą“[2], Orleano hercogą[3], jo triumfalinėje kelionėje į rotušę, prasitarė: „Nuo šiandien viešpataus bankininkai“. Lafitas išdavė revoliucijos paslaptį.
Luji Filypo laikais viešpatavo ne Prancūzijos buržuazija, o tik viena jos frakcija: bankininkai, biržos ir geležinkelių karaliai, anglies ir geležies kasyklų bei miškų savininkai, dalis prisidėjusių prie jų stambiųjų žemvaldžių — vadinamoji finansinė aristokratija. Ji sėdėjo soste, ji diktavo rūmuose įstatymus, ji dalijo valstybines tarnybas, pradedant ministerija ir baigiant patentu tabako prekybai.
Tikroji pramoninė buržuazija sudarė dalį oficialiosios opozicijos, t. y. ji buvo atstovaujama rūmuose tik kaip mažuma. Jos opozicija darėsi tuo ryžtingesnė, kuo aiškesnę formą įgaudavo finansinės aristokratijos patvaldystės vystymasis ir kuo labiau ji pati įsivaizdavo, kad po nuslopintų kraujuose 1832, 1834 ir 1839 metų sukilimų jos viešpatavimas ant darbininkų klasės yra užtikrintas. Ruano fabrikantas Grandenas, atkakliausias buržuazinės reakcijos fanatikas tiek Steigiamajame, tiek ir Įstatymų leidžiamajame nacionaliniame susirinkime, buvo pats karščiausias Gizo priešininkas atstovų rūmuose. Leonas Fošė, ilgainiui išgarsėjęs savo bejėgiškomis pastangomis pakilti iki Gizo vaidmens Prancūzijos kontrrevoliucijoje, Luji Filypo viešpatavimo pabaigoje kariavo plunksnos karą pramonei apginti prieš spekuliaciją ir jos pakaliką — vyriausybę. Bastia agitavo Bordo ir visos Prancūzijos vyndarių vardu prieš viešpataujančią sistemą.
Visų rūšių smulkioji buržuazija, o taip pat valstiečiai buvo nuo politinės valdžios visiškai atstumti. Pagaliau oficialiosios opozicijos eilėse arba visiškai už pays légal[4] ribų stovėjo minėtųjų klasių ideologiniai atstovai ir gynėjai, jų mokslininkai, advokatai, gydytojai ir t. t., — žodžiu, jų vadinamieji „talentai“.
Dėl finansinių sunkumų liepos monarchija iš pat pradžių buvo priklausoma nuo buržuazijos viršūnės, о jos priklausomybė nuo buržuazijos viršūnės savo ruožtu tapo neišsemiamu vis augančių finansinių sunkumų šaltiniu. Negalima valstybės valdymo pajungti nacionalinės gamybos interesams, kol neatstatyta biudžeto pusiausvyra, valstybės išlaidų ir pajamų pusiausvyra. O kaip atstatyti šią pusiausvyrą, nemažinant valstybės išlaidų, t. y. nepažeidžiant viešpataujančios sistemos šulų interesų ir nepakeičiant mokestinės sistemos, t. y. neperkeliant žymios dalies mokesčių naštos ant buržuazijos viršūnės pečių?
Priešingai, valstybės įsiskolinimu buvo tiesiogiai suinteresuota toji buržuazijos frakcija, kuri su rūmų pagalba viešpatavo ir leido įstatymus. Valstybės deficitas buvo kaip tik svarbiausias jos spekuliacijos objektas ir žymiausias jos praturtėjimo šaltinis. Kiekvienų metų pabaigoje — naujas deficitas. Kas ketveri ar penkeri metai — nauja paskola. O kiekviena nauja paskola teikė finansinei aristokratijai naują progą apiplėšti valstybę, dirbtinai laikomą ant bankroto slenksčio, — ji buvo priversta skolintis iš bankininkų nepalankiausiomis sąlygomis. Be to, kiekviena nauja paskola dar kartą duodavo progos apiplėšti visuomenę, kuri savo kapitalus dėdavo į valstybės procentinius popierius, per biržos operacijas, kurių paslaptis žinojo vyriausybė ir parlamento dauguma. Aplamai, nepastovi valstybinio kredito būklė ir valstybinių paslapčių žinojimas teikė bankininkams ir jų bendrininkams rūmuose ir soste galimybę sukelti staigius, nepaprastus valstybinių popierių kurso svyravimus, kuriuos kiekvieną kartą neišvengiamai lydėjo smulkesniųjų kapitalistų nuskurdimas ir pasakiškai greitas stambiųjų lošėjų pralobimas. Tuo, kad valstybės deficitu buvo betarpiškai suinteresuota viešpataujanti buržuazijos frakcija, paaiškinama, dėl ko nepaprastosios valstybės išlaidos paskutiniaisiais Luji Filypo viešpatavimo metais daugiau negu dvigubai prašokdavo nepaprastąsias valstybės išlaidas Napoleono laikais; jos pasiekdavo kasmet beveik 400 milijonų frankų sumą, o tuo tarpu visas Prancūzijos eksportas vidutiniškai retai kada tesiekdavo 750 milijonų frankų per metus. Didžiulės sumos, pereidamos tuo būdu per valstybės rankas, sudarydavo, be to, dar patogią progą suktoms parangų sutartims sudaryti, papirkimams, grobimams ir visokiems sukčiavimams. Valstybės apvogimai, kurie paskolų metu įvykdavo urmu, kartojosi mažmenomis, imant valdines parangas. Tai, kas vykdavo santykiuose tarp atstovų rūmų ir vyriausybės, daug kartų kartojosi santykiuose tarp atskirų vadybų ir atskirų įmonininkų.
Lygiai kaip viešpataujančioji klasė išnaudodavo valstybės išlaidas apskritai ir valstybės paskolas, taip ji išnaudodavo ir geležinkelių statybą. Rūmai suversdavo didžiąją išlaidų naštą valstybei, о spekuliavusiai finansinei aristokratijai jie užtikrindavo aukso vaisius. Visi atsimena skandalus atstovų rūmuose, kai atsitiktinai paaiškėjo, jog visi daugumos nariai, įskaitant ir dalį ministrų, buvo suinteresuoti kaip akcininkai tose pačiose geležinkelių statybose, kurias jie paskui kaip įstatymų leidėjai pavesdavo atlikti valstybės lėšomis.
Priešingai, menkiausia finansinė reforma suduždavo į bankininkų priešinimąsi. Pavyzdžiui, pašto reforma. Rotšildas užprotestavo. Ar galėjo išdrįsti valstybė sumažinti tuos savo pajamų šaltinius, iš kurių turėjo būti mokamos palūkanos už jos vis didėjančias skolas?
Liepos monarchija buvo ne kas kita, kaip akcinė bendrovė Prancūzijos nacionaliniam turtui eksploatuoti; jos dividendai buvo paskirstomi tarp ministrų, rūmų, 240 000 rinkėjų ir jų draugų. Luji Filypas buvo tos bendrovės direktorius — Roberas Makeras[5] soste. Ši sistema nuolat grėsė pavojais ir kenkė prekybai, pramonei, žemės ūkiui, laivininkystei, pramonės buržuazijos interesams, kuri liepos dienomis savo vėliavoje buvo įrašiusi gouvernement à bon marché — pigi vyriausybė.
Kadangi finansinė aristokratija leido įstatymus, vadovavo valstybės valdymui, turėjo savo žinioje visą organizuotą valstybinės valdžios aparatą ir, pasinaudodama tokia padėtimi, su spaudos pagalba valdė visuomenės nuomonę, tai visose sferose, pradedant nuo karaliaus rūmų ir baigiant žemiausios rūšies landynėmis, buvo įsigalėjusi ta pati prostitucija, tas pats begėdiškas apgaudinėjimas, tas pats aistringas siekimas pralobti ne gamybos keliu, bet gudriai pasiglemžiant jau esamą svetimą turtą; ir ypač buržuazinės visuomenės viršūnėse pasireikšdavo nepažaboti, kiekviename žingsnyje net su buržuaziniais įstatymais susidurią nesveiki ir paleistuvingi geiduliai, kuriuose spekuliacijos keliu įgytasis turtas natūraliai ieško pasitenkinimo, kur pasismaginimas virsta ištvirkimu, kur susimaišo pinigai, purvas ir kraujas. Finansinė aristokratija tiek savo pralobimo, tiek ir pasismaginimo būdu yra ne kas kita, kaip liumpenproletariato atgimimas buržuazinės visuomenės viršūnėse.
Kai 1847 metais aukščiausiose buržuazinės visuomenės sferose viešai vyko tos pačios scenos, kurios liumpenproletariatą paprastai veda į paleistuvybės, elgetų ir pamišėlių namus, į teismo suolą, katorgą ir ešafotą, nedalyvavusios valdžioje Prancūzijos buržuazijos frakcijos šaukė: „Korupcija!“ Liaudis šaukė: „Šalin stambius vagis! Šalin žudikus!“ Pramonės buržuazija pamatė pavojų savo interesams, smulkioji buržuazija buvo morališkai pasipiktinusi, liaudies vaizduotė buvo suerzinta. Paryžius buvo užtvindytas pamfletų: „Rotšildų dinastija“, „Palūkininkai — mūsų epochos karaliai“ ir t. t., kurie su didesniu ar mažesniu samojumi kėlė aikštėn ir smerkė finansinės aristokratijos viešpatavimą.
Šlovei — nė grašio! Šlovė neduoda jokio pelno! Taika visur ir visada! Karas numuša trijų procentų ir keturių procentų lakštų kursą! — štai ką užrašė savo vėliavoje biržos vertelgų Prancūzija. Jos užsienio politika įžeidinėjo prancūzų nacionalinį jausmą, kuris buvo ypač stipriai užgautas Krokuvos prijungimo prie Austrijos, kada buvo baigtas Lenkijos išgrobstymas, ir Gizo aktingo stojimo Šventosios sąjungos pusėje Šveicarijos Zonderbundo kare. Šveicarijos liberalų pergalė šiame operetiniame kare pakėlė Prancūzijoje buržuazinės opozicijos savigarbos jausmą, o kruvinasis liaudies sukilimas Palermoje paveikė paralyžiuotą liaudies masę, kaip elektros srovė, ir pažadino jos didžius revoliucinius atsiminimus ir aistras[6].
Pagaliau visuotinio nepasitenkinimo išsiveržimas buvo pagreitintas, murmejimas virto sukilimu dviejų pasaulinės reikšmės ekonominių įvykių dėka.
Bulvių liga ir nederliai 1845 ir 1846 metais sustiprino visuotinį bruzdėjimą liaudyje. 1847 metais brangumas sukėlė Prancūzijoje, kaip ir visame kontinente, kruvinus susirėmimus. Šalia begėdiškų finansinės aristokratijos orgijų — liaudies kova dėl būtiniausių gyvenimo priemonių! Biuzanse vykdomi mirties nuosprendžiai bado sukilimų dalyviams, o Paryžiuje karaliaus šeima išplėšia iš teismo rankų persisotinusius sukčius!
Antras stambus ekonominis įvykis, pagreitinęs revoliucijos išsiveržimą, buvo visuotinė prekybos ir pramonės krizė Anglijoje. Jos pirmieji požymiai pasirodė jau 1845 metų rudenį masinio geležinkelių akcijų spekuliantų kracho metu, 1846 metais ją sulaikė eilė atsitiktinių aplinkybių, pavyzdžiui, būsimas grūdų muitų panaikinimas, pagaliau, 1847 m. rudenį ji įsiliepsnojo stambių Londono kolonijinių prekių pirklių bankrotais, po kurių netrukus ėjo žemės bankų krachai ir fabrikų uždarymas pramoninėse Anglijos apygardose. Dar nespėjo kontinente pasireikšti ligi galo visi tos krizės padariniai, kaip suliepsnojo vasario revoliucija.
Ekonominė epidemija, nuniokojusi prekybą ir pramonę, padarė finansinės aristokratijos patvaldystę dar nepakenčiamesnę. Opozicinė buržuazija sukėlė visoje Prancūzijoje banketų kampaniją už rinkimų reformą, kuri turėjo suteikti jai daugumą rūmuose ir nuversti biržos vyriausybę. Paryžiuje pramonės krizė turėjo dar vieną ypatingą išdavą: ji privertė persimesti į vidaus prekybą daugybę fabrikantų ir stambiųjų pirklių, kurie susidariusiomis aplinkybėmis nebepajėgė verstis užsienio rinkoje. Jie pristeigė stambių firmų, kurių konkurencija masiškai žlugdė smulkiuosius prekiautojus ir krautuvininkus. Dėl to — gausūs bankrotai toje Paryžiaus buržuazijos dalyje, dėl to — jos revoliucinis laikymasis vasario dienomis. Yra žinoma, kad Gizo ir rūmai į reformų pasiūlymus atsakė nedviprasmišku iššaukimu, kad Luji Filypas ryžosi paskirti Baro vyriausybę, kai jau buvo per vėlu, kad tarp liaudies ir armijos įvyko susirėmimas, kad armija buvo nuginkluota dėl pasyvaus Nacionalinės gvardijos laikymosi, o liepos monarchija turėjo užleisti vietą laikinajai vyriausybei.
Laikinoji vyriausybė, iškilusi vasario barikadose, savo sudėtimi neišvengiamai buvo atspindys tų įvairių partijų, kurios pasidalijo tarpusavy pergalės vaisius. Ji negalėjo būti kas kita, kaip tik kompromisas tarp įvairių klasių, kurios bendromis jėgomis nuvertė liepos monarchiją, bet kurių interesai buvo vienas kitam priešiški. Didelę jos daugumą sudarė buržuazijos atstovai. Respublikoniškajai smulkiajai buržuazijai atstovavo Ledriu-Rolenas ir Flokonas, respublikoniskajai buržuazijai — „National’io“[7] žmonės, dinastinei opozicijai — Kremjė, Diupon de l’Eras ir kt. Darbininkų klasė turėjo, tik du atstovu; Luji Blaną ir Alberą. Pagaliau Lamartinas laikinojoje vyriausybėje nebuvo iš tikrųjų kurio nors realaus intereso ar tam tikros klasės reiškėjas; jis buvo įkūnijimas pačios vasario revoliucijos, visuotinio sukilimo su jo iliuzijomis, jo poezija, jo įsivaizduotu turiniu ir jo frazėmis. Beje, šis vasario revoliucijos atstovas savo padėtimi ir savo pažiūromis priklausė buržuazijai.
Jeigu Paryžius politinės centralizacijos dėka viešpatauja Prancūzijoje, tai darbininkai revoliucinių sukrėtimų metu viešpatauja Paryžiuje. Pirmasis laikinosios vyriausybės žingsnis buvo mėginimas atsipalaiduoti nuo tos vyraujančios įtakos, apeliuojant apsvaigusio Paryžiaus vardu į blaiviąją Prancūziją. Lamartinas ginčijo barikadų kovotojams teisę paskelbti respubliką; tai galinti padaryti tik prancūzų tautos dauguma; reikią palaukti jos balsavimo, Paryžiaus proletariatas neturįs uzurpacija sutepti savo pergalės. Buržuazija leidžia proletariatui tik vieną uzurpaciją — kovos uzurpaciją.
Vasario 25 d. vidudienį respublika dar nebuvo paskelbta, tačiau visi ministrų portfeliai jau buvo paskirstyti tarp buržuazinių laikinosios vyriausybės elementų ir tarp generolų, bankininkų ir advokatų, kurie spietėsi aplink „National“. Bet darbininkai buvo pasiryžę šį kartą nepakęsti tokios apgaulės, kaip 1830 m. liepos mėnesį. Jie buvo pasiryžę atnaujinti kovą ir išsikovoti respubliką ginklu. To pranešti Raspajis nuvyko į rotušę. Paryžiaus proletariato vardu jis įsakė laikinajai vyriausybei paskelbti respubliką; jeigu tasai liaudies įsakymas per dvi valandas nebūsiąs įvykdytas, jis grįšiąs atgal 200 000 žmonių priešakyje. Žuvusiųjų kovotojų lavonai dar nebuvo speje atšalti, barikados dar nebuvo išardytos, darbininkai dar nebuvo nuginkluoti, ir vienintelė jėga, kurią buvo galima prieš juos išstatyti, buvo Nacionalinė gvardija. Tokiomis aplinkybėmis staiga dingo laikinosios vyriausybės valstybinės išminties kupini samprotavimai ir teisinis skrupulingumas. Dar nepasibaigus dviejų valandų terminui, ant visų Paryžiaus mūrų jau spindėjo milžiniški istoriniai žodžiai:
Prancūzijos respublika! Laisvė, Lygybė, Brolybė!
Paskelbus respubliką visuotinės rinkimų teisės pagrindais, išnyko ir раts atsiminimas tų ribotų tikslų ir motyvų, kurie įstūmė buržuaziją į vasario revoliuciją. Vietoj nedaugelio atskirų buržuazijos frakcijų, staiga visos Prancūzijos visuomenės klasės buvo įtrauktos į politinės valdžios sritį, buvo priverstos palikti ložes, parterį bei galeriją ir pačios išeiti į revoliucijos sceną vaidinti! Kartu su konstitucine monarchija išnyko ir tariamasis valstybinės valdžios nepriklausomumas nuo buržuazinės visuomenės ir visa eilė antraeilių kovų, kurias ši fikcija sukelia!
Proletariatas, privertęs laikinąją vyriausybę, о per ją ir visą Prancūziją, paskelbti respubliką, pats tuojau stojo į pirmą vietą kaip savarankiška partija, tačiau kartu sukėlė į kovą prieš save visą buržuazinę Prancūziją. Jis laimėjo tiktai dirvą kovai dėl savo revoliucinio išsivadavimo, anaiptol ne patį išsivadavimą.
Priešingai, vasario respublika visų pirma turėjo praplėsti buržuazijos viešpatavimą, šalia finansinės aristokratijos į politinės valdžios sritį įleisdama visas turtingąsias klases. Stambiųjų žemvaldžių dauguma, legitimistai buvo respublikos išvaduoti iš tos politinės menkybės, kuriai juos buvo pasmerkusi liepos monarchija. Neveltui „Gazette de France“[8] buvo agitavusi išvien su opozicijos laikraščiais, neveltui Laroš-Žaklenas atstovų rūmų vasario 24 dienos posėdyje buvo stojęs į revoliucijos pusę. Visuotinės rinkimų teisės dėka Prancūzijos likimo sprendėjais tapo nominaliniai savininkai, sudarą didelę prancūzų tautos daugumą, — valstiečiai. Pagaliau vasario respublika sudaužė sostą, už kurio slėpėsi kapitalas, ir buržuazijos viešpatavimas pasireiškė dabar atvirai.
Kaip liepos dienomis darbininkai iškovojo buržuazinę monarchiją, taip vasario dienomis jie iškovojo buržuazinę respubliką. Kaip liepos monarchija buvo priversta pasiskelbti monarchija, apstatyta respublikoniškomis institucijomis, lygiai taip pat vasario respublika buvo priversta pasiskelbti respublika, apstatyta socialinėmis institucijomis. Paryžiaus proletariatas išplėšė ir šią nuolaida.
Maršas, darbininkas, padiktavo dekretą, kuriuo ką tik sudarytoji laikinoji vyriausybė įsipareigojo užtikrinti darbininkų egzistenciją darbu, suteikti darbo visiems piliečiams ir t. t. Ir kai ji po keleto dienų užmiršo savo pažadus ir, atrodė, visiškai nebepaisė proletariato, 20 000 darbininkų minia atžygiavo prie rotušės šaukdama: Darbo organizavimas! Savos darbo ministerijos įsteigimas! Priešindamasi, po ilgų ginčų laikinoji vyriausybė paskyrė specialią nuolatinę komisiją, pavesdama jai surasti priemonių darbininkų klasės būklei pagerinti! Ši komisija buvo sudaryta iš Paryžiaus amatininkų korporacijų delegatų, pirmininkaujant Luji Blanui ir Alberui. Jos posėdžiams buvo pavesti Liuksemburgo rūmai. Taip darbininkų klasės atstovai buvo išvaryti iš rūmų, kur posėdžiavo laikinoji vyriausybė, kurios buržuazinė dalis išlaikė išimtinai savo rankose tikrąją valstybinę valdžią ir valdymo vadžias, o šalia finansų, prekybos ir viešųjų darbų ministerijų, šalia banko ir biržos iškilo socialistinė sinagoga, kurios vyriausieji dvasininkai, Luji Blanas ir Alberas, turėjo uždavinį atrasti pažadėtąją žemę, paskelbti naują evangeliją ir suteikti darbo Paryžiaus proletariatui. Skirtingai nuo bet kurios pasaulietiškos valstybinės valdžios, jie neturėjo jokio biudžeto, jokios vykdomosios galios. Jie turėjo buržuazinės visuomenės ramsčius sudaužyti savo kakta. Kai Liuksemburgo rūmai buvo užsiėmę filosofinio akmens ieškojimu, rotušėje buvo kalami kursuoją pinigai.
Ir vis dėlto tenka pasakyti, kad Paryžiaus proletariato reikalavimai, kiek jie išeidavo už buržuazinės respublikos ribų, iš tikrųjų negalėjo būti realizuojami kitaip, kaip tik miglotu Liuksemburgo komisijos pavidalu.
Darbininkai bendrai su buržuazija įvykdė vasario revoliuciją, greta buržuazijos jie stengėsi apginti savus interesus, pasodindami pačioje laikinojoje vyriausybėje greta buržuazinės daugumos vieną darbininką. Darbo organizavimas! Betgi samdomasis darbas — tai ir yra esamasis buržuazinis darbo organizavimas. Be jo nėra kapitalo, nėra buržuazijos, nėra buržuazinės visuomenės. Savoji darbo ministerija! Bet argi finansų, prekybos, viešųjų darbų ministerijos nėra buržuazinės darbo ministerijos? Greta jų proletarinė darbo ministerija galėjo būti tik bejėgiškumo ministerija, gerų norų ministerija, Liuksemburgo komisija. Tikėdamiesi galį išsivaduoti greta buržuazijos, darbininkai taip pat tikėjosi įvykdysią proletarinę revoliuciją nacionalinėse Prancūzijos sienose, greta kitų buržuazinių nacijų. Tačiau Prancūzijos gamybiniai santykiai yra sąlygojami jos užsienio prekybos, jos padėties pasaulinėje rinkoje ir tos rinkos dėsnių. Argi Prancūzija galėtų juos sulaužyti, nesukėlusi europinio revoliucinio karo, kuris rastų atgarsį Anglijoje, šioje pasaulinės rinkos valdovėje?
Kai tik sukyla klasė, kurioje koncentruojasi revoliuciniai visuomenės interesai, ji betarpiškai savo pačios padėtyje suranda turinį ir medžiagą savo revoliucinei veiklai: naikinti priešus, imtis kovos poreikių diktuojamų priemonių, o jos pačios žygių padariniai stumia ją toliau. Ji neužsiima jokiais savųjų uždavinių teoriniais tyrinėjimais. Prancūzijos darbininkų klasė nebuvo tokioje būklėje, ji dar nepajėgė savosios revoliucijos įvykdyti.
Pramonės proletariato išsivystymas aplamai yra sąlygojamas pramonės buržuazijos išsivystymo. Tik jai viešpataujant jis įgyja plačią nacionalinę egzistenciją, galinčią pakelti jo revoliuciją ligi nacionalinės revoliucijos, tik jai viešpataujant jis sukuria šiuolaikines gamybos priemones, kurios kartu yra ir jo revoliucinio išsivadavimo priemonės. Tik jos viešpatavimas išrauna materialines feodalinės santvarkos šaknis ir paruošia dirvą, kurioje tėra įmanoma proletarinė revoliucija. Prancūzijos pramonė yra tobuliausia, o Prancūzijos buržuazija yra revoliucingiausia visame kontinente. Bet argi vasario revoliucija nebuvo nukreipta betarpiškai prieš finansinę aristokratiją? Šis faktas įrodė, kad pramonės buržuazija neviešpatavo Prancūzijoje. Pramonės buržuazija gali viešpatauti tik ten, kur šiuolaikinė pramonė saviškai sutvarkė visus nuosavybės santykius; o tą galybės laipsnį ji gali pasiekti tik užkariavus pasaulinę rinką, nes nacionalinių sienų jos plėtojimuisi neužtenka. O Prancūzijos pramonė daugiausia net vidaus rinką išlaiko savo rankose tik daugiau ar mažiau modifikuotos draudžiamųjų muitų sistemos dėka. Jeigu dėl to Prancūzijos proletariatas revoliucijos momentu Paryžiuje įgauna faktinę galią ir įtaką, stumiančias jį toliau, negu leidžia jo jėgos, tai likusioje Prancūzijos dalyje jis yra susibūręs tik atskiruose, išsimėčiusiuose pramonės centruose, beveik dingdamas jį nustelbiančioje valstiečių ir smulkiosios buržuazijos daugumoje. Kova prieš kapitalą jos išsivysčiusia, šiuolaikine forma, jos kulminacinėje fazėje, samdomojo pramonės darbininko kova prieš pramonės buržua Prancūzijoje yra tik dalinis faktas, kuris po vasario revoliucijos dienų juo mažiau galėjo duoti revoliucijai nacionalinio turinio, kadangi kova su antraeiliais kapitalistinio išnaudojimo būdais — valstiečio kova prieš palūkininkavimą ir ipoteką, smulkiojo buržua kova prieš stambųjį pirklį, bankininką ir fabrikantą, žodžiu, prieš bankrotą — dar buvo pridengta visuotinio sukilimo prieš finansinę aristokratiją. Todėl nenuostabu, kad Paryžiaus proletariatas stengėsi apginti savo interesus greta buržuazijos interesų, užuot juos iškėlęs kaip pačios visuomenės revoliucinį interesą; nenuostabu, kad jis nulenkė raudonąją vėliavą prieš trispalvę. Prancūzijos darbininkai negalėjo žengti nė žingsnio pirmyn, nė per plauką pakreipti buržuazinės santvarkos, kol revoliucijos eiga nebuvo sukėlusi prieš šią santvarką, prieš kapitalo viešpatavimą, tarp proletariato ir buržuazijos esančios nacijos masės — valstiečių ir smulkiosios buržuazijos — ir nebuvo privertusi jų prisijungti prie proletariato, pripažinus jį savo priešakiniu kovotoju. Tiktai baisaus birželio pralaimėjimo kaina darbininkai galėjo pirktis šią pergalę.
Liuksemburgo komisijai, tam Paryžiaus darbininkų kūriniui, atitenka nuopelnas, kad ji iš Europos tribūnos aukštumos atskleidė XIX amžiaus revoliucijos paslaptį: proletariato išsivadavimą. Laikraštis „Moniteur“[9] siuto, turėdamas oficialiai propaguoti „laukinius svaičiojimus“, kurie ligi šiol buvo palaidoti apokrifiniuose socialistų raštuose ir tik retkarčiais pasiekdavo buržuazijos ausis kaip tolimos, pusiau pasibaisėtinos, pusiau juokingos legendos. Nustebusi Europa staiga pašoko iš savo buržuazinio snaudulio. Taigi, tiek galvosenoje proletarų, kurie aplamai painiojo finansinę aristokratiją su buržuazija, tiek vaizduotėje naivių respublikonų, kurie neigė patį klasių buvimą arba daugių daugiausia laikė jas konstitucinės monarchijos padariniu, tiek ligi šiol nuo valdžios atstumtųjų buržuazijos sluoksnių veidmainiškose frazėse — buržuazijos viešpatavimas buvo pašalintas įvedus respubliką. Visi rojalistai tada virto respublikonais, visi Paryžiaus milijonieriai — darbininkais. Frazė, kuri atitiko šį tariamąjį klasinių santykių panaikinimą, buvo fraternité — visuotinis susibroliavimas ir brolybė. Šis idiliškas atitrūkimas nuo klasinių prieštaravimų, šis sentimentalus priešingų klasinių interesų sutaikinimas, šis fantazieriskas iškilimas viršum klasių kovos, žodžiu, brolybė — štai kas buvo tikrasis vasario revoliucijos lozungas. Tik paprastas nesusipratimas suskaldė visuomenę į klases, ir vasario 24 d. Lamartinas pakrikštijo laikinąją vyriausybę „vyriausybe, kuri pašalina baisų nesusipratimą, viešpataujanti tarp įvairių klasių“. Paryžiaus protetariatas skendėjo šitame kilniaširdiškame visuotinės brolybės svaigulyie.
Laikinoji vyriausybė, prispirta paskelbti respubliką, iš savo pusės darė visa, kad ji būtų priimtina buržuazijai ir provincijoms. Ji išsižadėjo kruvinų pirmosios Prancūzijos revoliucijos baisybių, panaikindama mirties bausmę už politinius nusikaltimus; spaudoje buvo leista laisvai reikšti visas pažiūras; armija, teismas, administracija su mažomis išimtimis pasiliko senųjų aukštųjų luomų rankose; nė vienas iš svarbiųjų liepos monarchijos nusikaltėlių nebuvo patrauktas atsakomybėn. Buržuaziniai „National’io“ respublikonai žaisdami keitė monarchistinius vardus ir kostiumus senaisiais respublikoniškais. Jiems respublika buvo ne kas kita, kaip naujas baliaus kostiumas senajai buržuazinei visuomenei. Savo svarbiausiu nuopelnu jaunoji respublika laikė nieko neatbaidyti, o priešingai, visa ko bijotis ir švelniu nuolaidumu bei nesipriešinimu ginti savo egzistenciją ir nuginkluoti priešus. Privilegijuotoms klasėms viduje ir despotinėms valdžioms anapus sienos buvo garsiai paskelbta, kad respublika yra taikingo pobūdžio. Jos lozungas — gyventi ir leisti kitiems gyventi. Kaip tik tuo metu, tuoj po vasario revoliucijos, sukilo vokiečiai, lenkai, austrai, vengrai, italai — kiekviena tauta pagal ypatingas savo padėties sąlygas. Rusija ir Anglija — pastaroji pati buvo apimta judėjimo, o pirmoji jo įbauginta — nebuvo pasiruošusios įsikišti. Taigi, respublika neturėjo prieš save jokio nacionalinio priešo. Vadinasi, nebuvo jokių stambių išorinių komplikacijų, kurios būtų galėjusios uždegti energiją, pagreitinti revoliucinį procesą, pastūmėti laikinąją vyriausybę pirmyn arba ją nušluoti. Paryžiaus proletariatas, įžiūrėdamas respublikoje savo paties kūrinį, žinoma, sveikino kiekvieną laikinosios vyriausybės veiksmą, kuris lengvino jai sutvirtinti savo padėtį buržuazinėje visuomenėje. Jis noromis leidosi Kosidjero panaudojamas policinei tarnybai nuosavybei Paryžiuje apsaugoti ir leido Luji Blanui taikinti ginčus dėl darbo užmokesčio tarp darbininkų ir samdytojų. Europos akyse išlaikyti nesuteptą buržuazinę respublikos garbę buvo jo garbės reikalas.
Respublika nesutiko jokio pasipriešinimo nei iš išorės, nei iš vidaus. Tatai ją nuginklavo. Jos uždavinys dabar buvo nebe revoliucinis pasaulio pertvarkymas, o tik pačiai prisitaikyti buržuazinės visuomenės sąlygoms. Su kokiu fanatizmu laikinoji vyriausybė ėmėsi to uždavinio, apie tai iškalbingiausiai liudija jos finansinės priemonės.
Valstybinis ir privatinis kreditas, žinomą, buvo sukrėstas. Valstybinis kreditas remiasi įsitikinimu, kad valstybė leidžia save išnaudoti palūkininkams-finansininkams. Tačiau senoji valstybė buvo žlugusi, o revoliucija buvo nukreipta visų pirma prieš finansinę aristokratiją. Europos prekybos paskutiniosios krizės konvulsijos dar nebuvo praėjusios. Dar ėjo bankrotas po bankroto.
Taigi, privatinis kreditas buvo paralyžiuotas, prekių apyvarta sutrikusi, gamyba sustingusi dar prieš prasidedant vasario revoliucijai. Revoliucinė krizė padidino komercinę krizę. Ir jeigu privatinis kreditas remiasi įsitikinimu, kad visas buržuazinės gamybos santykių kompleksas, visa buržuazinė santvarka yra nepaliesta ir neliestina, tad kaip gi turėjo paveikti jį revoliucija, kuri grėsė pačiam buržuazinės gamybos pagrindui, ekonominei proletariato vergijai, revoliucija, kuri biržai priešpastatė Liuksemburgo sfinksą? Proletariato išsivadavimas — tai buržuazinio kredito panaikinimas, nes tatai yra buržuazinės gamybos ir buržuazinės santvarkos panaikinimas. Valstybinis kreditas ir privatinis kreditas yra ekonominis termometras, kuris rodo revoliucijos intensyvumą. Kiek nukrinta kreditas, tiek pakyla revoliucijos temperatūra ir jos kūrybinė jėga.
Laikinoji vyriausybė norėjo nuplėšti nuo respublikos jos antiburžuazinę kaukę. Tad visų pirma ji turėjo stengtis užtikrinti šios naujos valstybinės formos mainomąją vertę, jos biržos kursą. Kartu su respublikos kotiravimu biržoje būtinai turėjo vėl pakilti privatinis kreditas.
Kad būtų pašalintas net įtarimas, jog respublika nenorinti ar negalinti tesėti pasižadėjimų, jos paveldėtų iš monarchijos, kad būtų sudarytas pasitikėjimas respublikos buržuaziniu sąžiningumu ir moklumu, laikinoji vyriausybė stvėrėsi tiek pat negarbingų, kiek ir vaikiškų pasigyrimų. Dar nesuėjus įstatyminiam terminui, ji išmokėjo valstybės kreditoriams palūkanas už 5%, 4,5% ir 4% lakštus. Kapitalistai iš karto atgavo visą savo buržuazinį aplombą ir pasitikėjimą savimi, kai tik pastebėjo tą bailų skubotumą, kuriuo buvo stengiamasi nupirkti jų pasitikėjimą.
Žinoma, laikinosios vyriausybės finansiniai sunkumai dėl to teatrališko išsišokimo, atsiėjusio jai visų grynųjų pinigų atsargos, nesumažėjo. Ilgiau slėpti pinigų stokos nebebuvo galima, ir smulkioji buržuazija, tarnai ir darbininkai turėjo apmokėti malonią staigmeną, padarytą valstybės kreditoriams.
Buvo paskelbta, kad pagal taupomųjų kasų knygutes, kurių indėlis didesnis kaip 100 frankų, pinigai nebebus išmokami. Visos įdėtos taupomosiose kasose sumos buvo konfiskuotos ir vyriausybes dekretu paverstos negrąžintina valstybės paskola. Tai sukėlė ir be to jau esančios sunkioje būklėje smulkiosios buržuazijos pyktį prieš respubliką. Vietoje taupomųjų kasų knygučių gavusi valstybės paskolos lakštus, ji buvo priversta pardavinėti juos biržoje, atiduodama save tuo būdu į tų pačių biržos verteilgų-lupikų rankas, prieš kuriuos buvo nukreipta vasario revoliucija.
Viešpatavusios liepos monarchijos metu finansinės aristokratijos šventykla buvo bankas. Kaip birža savo rankose laiko valstybinį kreditą, taip bankas valdo prekybinį kreditą.
Vasario revoliucija tiesiogiai grėsė ne tik banko viešpatavimui, bet ir jo gyvavimui; dėl to jis iš pat pradžių stengėsi diskredituoti respubliką, padarydamas nekreditingumą visuotinį. Jis staigiai nutraukė kreditus bankininkams, fabrikantams ir pirkliams. Šis manevras, tuojau pat nesukeldamas kontrrevoliucijos, neišvengiamai sudavė smūgį pačiam bankui. Kapitalistai atsiėmė savo pinigus, kuriuos jie laikė banko rūsiuose. Banknotų laikytojai puolė į banko kasą mainyti jų į auksą ir sidabrą.
Laikinoji vyriausybė galėjo be prievartinio įsikišimo, visiškai teisėtu būdu, priversti banką bankrutuoti; ji tik turėjo pasyviai laikytis, palikus banką jo paties likimui. Banko bankrutavimas būtų buvęs potvynis, kuris vienu akimirksniu būtų nušlavęs nuo Prancūzijos žemės finansinę aristokratiją, galingiausią ir pavojingiausią respublikos priešą, auksinį liepos monarchijos pjedestalą. O bankui bankrutavus, pati buržuazija būtų turėjusi žiūrėti į tai, kad vyriausybė įsteigia nacionalinį banką ir atiduoda nacionalinį kreditą nacijos kontrolei, kaip į paskutinį žūtbūtinį mėginimą išsigelbėti.
Tačiau vietoj to laikinoji vyriausybė nustatė banknotams priverstinį kursą. Maža to. Ji pavertė visus provincijos bankus Prancūzijos banko filialiniais skyriais ir tuo būdu leido jam išplėsti savo tinklą po visą Prancūziją. Vėliau ji įkeitė bankui valstybinius miškus, kaip garantiją už paimtą iš jo paskolą. Tuo būdu vasario revoliucija betarpiškai sustiprino ir išplėtė tą pačią bankokratiją, kurią ji turėjo nuversti.
Tuo tarpu laikinoji vyriausybė vis labiau linko po didėjančio deficito našta. Veltui ji kaulijo patriotinių aukų. Tiktai darbininkai metė jai išmaldą. Teko griebtis didvyriškos priemonės — naujo mokesčio uždėjimo. Bet ką apdėti? Biržos vilkus, bankų karalius, valstybės kreditorius, rentininkus, pramonininkus? Bet tai nebuvo tinkama priemonė buržuazijai palenkti respublikos pusėn. Tai reiškė viena ranka pakirsti valstybinį ir prekybinį kreditą, tuo tarpu kai kita ranka su tokiomis didelėmis aukomis ir nusižeminimu buvo stengiamasi jį nupirkti. Bet kas nors turėjo savo kapšį pakratyti. Kas gi buvo paaukotas buržuaziniam kreditui? Jacques le bonhomme[10], valstietis.
Laikinoji vyriausybė kiekvienam visų keturių tiesioginių mokesčių frankui uždėjo papildomą 45 santimų mokestį. Vyriausybinė spauda melavo Paryžiaus proletariatui, kad tas mokestis liesiąs daugiausia stambiąją žemės nuosavybę, restauracijos suteiktojo milijardo savininkus[11]. O iš tikrųjų jis palietė visų pirma valstiečius, t. y. didžiulę prancūzų tautos daugumą. Valstiečiai turėjo apmokėti vasario revoliucijos išlaidas, — ir jie sudarė svarbiausią kontrrevoliucijos armiją. Naujas 45 santimų mokestis buvo gyvybinis klausimas Prancūzijos valstiečiui, kuris savo ruožtu padarė jį gyvybės ir mirties klausimu respublikai. Nuo to laiko Prancūzijos valstiečiui respubliką reiškė papildomas 45 santimų mokestis, o Paryžiaus proletariate jis matė veltkleidį, patogiai įsitaisiusį jo sąskaita.
Tuo tarpu kai 1789 m. revoliucija pradėjo nuo to, jog išlaisvino valstiečius nuo feodalinių prievolių naštos, 1848 m. revoliucija, kad nepakenktų kapitalui ir užtikrintų jo valstybinės mašinos funkcionavimą, visų pirma kaimo gyventojams atnešė naują mokestį.
Tik vienu būdu laikinoji vyriausybė begalėjo pašalinti tuos visus sunkumus ir išmušti valstybę iš jos senųjų vėžių, būtent, valstybės bankroto paskelbimu. Visi atsimena, kaip Ledriu-Rolenas vėliau gyrėsi Nacionaliniame susirinkime, kad jis su dorovingu pasipiktinimu atmetęs šį biržos vertelgos, palūkininko Fuldo, dabartinio Prancūzijos finansų ministro, pasiūlymą. Tuo tarpu Fuldas buvo pasiūlęs jam obuolį nuo pažinimo medžio.
Pripažinusi vekselius, kuriuos užkorė valstybei senoji buržuazinė visuomenė, laikinoji vyriausybė pateko jos valdžion. Ji pateko į nusigyvenusio buržuazinės visuomenės skolininko padėtį, užuot atsistojus prieš ją rūsčiu kreditoriumi, reikalaujančių apmokėti senąsias revoliucines skolas. Ji turėjo stiprinti pašlijusius buržuazinius santykius, kad ištesėtų įsipareigojimus, įvykdomus tik tų santykių rėmuose. Kreditas tapo būtina jos egzistavimo sąlyga, o nuolaidos proletariatui, jam duotieji pažadai — pančiais, kurie turėjo būti sutraukyti. Darbininkų išsivadavimas — net viena tik frazė apie tai — tapo nepakeliamu pavojumi naujajai respublikai, nes šis reikalavimas buvo nuolatinis protestas prieš atstatymą kredito, kuris remiasi tvirtu ir nepajudinamu esamų ekonominių klasinių santykių pripažinimu. Todėl reikėjo baigti su darbininkais.
Vasario revoliucija išmetė armiją iš Paryžiaus. Nacionalinė gvardija, t. y. įvairių rūšių buržuazija, sudarė vienintelę karinę jėgą. Tačiau ji nesijautė pakankamai tvirta, kad galėtų susidoroti su proletariatu. Be to, ji buvo priversta nors ir po atkakliausio pasipriešinimo, iškeldama šimtus įvairiausių kliūčių, pamažu ir dalimis atverti savo eiles ir įsileisti ginkluotus proletarus. Tuo būdu beliko tik viena išeitis — vieną proletarų dalį pastatyti priešpriešiais kitai.
Tam tikslui laikinoji vyriausybė sudarė 24 mobilinės gvardijos batalijonus, iš jaunų 15—20 metų vyrų, po tūkstantį žmonių kiekviename batalijone. Jie daugiausia priklausė liumpenproletariatui, kuris visuose didmiesčiuose sudaro griežtai skirtingą nuo pramonės proletariato masę. Šį sluoksnį, iš kurio verbuojami visokiausi vagys ir nusikaltėliai, sudaro gaivalai, gyveną trupiniais nuo visuomenės stalo, žmonės be aiškau užsiėmimo, valkatos — gens sans feu et sans aveu; jie skiriasi pagal kultūros lygį nacijos, kuriai jie priklauso, bet visada išlaiko lazzaroni[12] būdingus bruožus. Būdami labai nepastovūs tokiame jaunuoliškame amžiuje, kokiame juos verbavo laikinoji vyriausybė, jie buvo pasiruošę didžiausiam didvyriškumui ir beatodairiškiausiam pasiaukojimui, bet taip pat ir žemiausiems plėšikiškiems žygiams bei biauriausiam parsidavėliškumui. Laikinoji vyriausybė mokėjo jiems ро 1 franką 50 santimų dienai, t. у. ji juos nupirko. Ji aprengė juos tam tikra uniforma, t. y. išorine išvaizda ji atskyrė juos nuo bliuzininkų. Ju vadais buvo paskirti iš dalies reguliarios armijos karininkai, iš dalies jie patys pasirinko jaunus buržua sūnelius, sužavėjusius juos skambiais žodžiais apie mirtį už tėvynę ir atsidavimą respublikai.
Tuo būdu prieš Paryžiaus proletariatą atsistojo iš jo paties tarpo sudaryta 24 000 jaunų, stiprių pramuštgalvių armija. Proletariatas sveikino mobilinę gvardiją, žygiuojančią Paryžiaus gatvėmis, triukšmingais šūkiais „vivat“. Jis pažino joje savo priešakinius kovotojus barikadose. Jis laikė ją proletarine gvardija, skirtinga nuo buržuazinės Nacionalinės gvardijos. Jo klaida buvo dovanotina.
Šalia mobilinės gvardijos vyriausybė nutarė suburti aplink save dar pramonės darbininkų armiją. Šimtui tūkstančių darbininkų, krizės ir revoliucijos išmestų į gatvę, ministras Maris davė darbo vadinamosiose Nacionalinėse dirbtuvėse. Tuo skambiu vardu pridengta buvo ne kas kita, kaip darbininkų panaudojimas nuobodiems, vienodiems ir neproduktyviems žemės darbams už 23 sū darbo užmokestį. Anglijos „darbo namai“[13] atvirame ore — štai kas buvo tos Nacionalinės dirbtuvės. Laikinoji vyriausybė tarėsi suformavusi iš jų antrą proletarine armiją prieš pačius darbininkus. Šį kartą buržuazija apsiriko dėl Nacionalinių dirbtuvių taip pat, kaip darbininkai apsiriko dėl mobilinės gvardijos. Ji sukūrė maišto armiją.
Tačiau vienas tikslas buvo pasiektas.
Nacionalinės dirbtuvės — taip buvo vadinamos liaudinės dirbtuvės, kurias propagavo Luji Blanas Liuksemburge. Mario dirbtuvės buvo įkurtos tiesiog priešingais Liuksemburgo planui pagrindais, tačiau savo vienoda etikete jos duodavo progos klaidų intrigoms, vertoms ispanų komedijos su šelmiškomis tarnų išdaigomis. Laikinoji vyriausybė pati slaptai paleido gandą, kad šitos Nacionalinės dirbtuvės esančios Luji Blano išradimas, ir tatai atrodė juo labiau įtikima, kad Luji Blanas, Nacionalinių dirbtuvių apaštalas, buvo laikinosios vyriausybės narys. Paryžiaus buržuazijai, pusiau naiviai, pusiau sąmoningai supainiojusiai du dalykus, dirbtinai sudarytajai Prancūzijos ir Europos viešajai nuomonei tie darbo namai buvo pirmasis žingsnis į socializmo įgyvendinimą, kuris tuo būdu buvo pastatytas prie gėdos stulpo.
Jei ne savo turiniu, tai savo pavadinimu Nacionalinės dirbtuvės buvo įkūnytas proletariato protestas prieš buržuazinę pramonę, buržuazinį kreditą ir buržuazinę respubliką. Ir jas užgriuvo visa buržuazijos neapykanta. Jose ji įžiūrėjo taikinį, prieš kurį ji galėjo nukreipti savo puolimą, kai tik ji buvo pakankamai sustiprėjusi, kad atvirai nutrauktų ryšius su vasario iliuzijomis. Visas smulkiosios buržuazijos nepasitenkinimas, visas jos apmaudas taip pat nukrypo prieš Nacionalines dirbtuves, tapusias visų bendru taikiniu. Su tikru pasipiktinimu skaičiavo ji sumas, kurias per dieną prarydavo veltėdžiai darbininkai, tuo tarpu kai jos pačios padėtis kasdien darėsi vis nepakenčiamesnė. Valstybinė pensija už tariamą darbą — tai yra socializmas! — murmėjo ji pati sau. Nacionalinėse dirbtuvėse, Liuksemburgo deklamacijose, darbininkų demonstracijose Paryžiuje — štai kur ji ieškojo savo vargingos padėties priežasties. Ir niekas taip nesikarščiavo prieš tariamąsias komunistų machinacijas, kaip smulkusis buržua, be jokios išsigelbėjimo vilties pakibęs ties bankroto praraja.
Tuo būdu būsimajame buržuazijos ir proletariato susirėmime visi pranašumai, visos lemiamosios pozicijos, visi viduriniai visuomenės sluoksniai buvo buržuazijos rankose. Tuo pačiu metu vasario revoliucijos bangos aukštai kilo visame kontinente ir kiekvienas naujas paštas atnešdavo naujų revoliucinių žinių tai iš Italijos, tai iš Vokietijos, tai iš tolimiausių Europos pietryčių ir palaikė visuotinį liaudies svaigulį, be pertraukos atnešdamas jai įrodymų pergalės, kurios vaisiai jau buvo išslydę iš jos rankų.
Kovo 17 d. ir balandžio 16 d. įvyko pirmieji susirėmimai didžiojoje klasių kovoje, kuri glūdėjo buržuazinės respublikos gelmėse.
Kovo 17-toji atskleidė dviprasmišką proletariato padėtį, neleidusią jam imtis jokių sprendžiamų žygių. Iš pradžių jo demonstracijos tikslas buvo grąžinti laikinąją vyriausybę į revoliucijos kelią, prireikus priversti ją pašalinti iš savo tarpo buržuazinius narius ir atidėti Nacionalinio susirinkimo ir Nacionalinės gvardijos rinkimų dieną. Tačiau kovo 16 d. Nacionalinėje gvardijoje atstovaujama buržuazija suruošė laikinajai vyriausybei priešišką demonstraciją. Šaukdama „Šalin Ledriu-Roleną!“ ji nužygiavo prie rotušės. Tai privertė liaudį kovo 17 d. šaukti: „Tegyvuoja Ledriu-Rolenas! Tegyvuoja laikinoji vyriausybė!“ Kad galėtų atsispirti buržuazijai, liaudis buvo priversta paremti buržuazinę respubliką, kuriai, kaip jai atrodė, grėsė pavojus. Ji sustiprino laikinąją vyriausybę, užuot ją sau pajungus. Kovo 17 d. baigėsi melodramatiška scena. Tiesa, tą dieną Paryžiaus proletariatas dar kartą parodė savo milžinišką galią, bet tai tik sustiprino buržuazijos — laikinosios vyriausybės viduje ir už jos — pasiryžimą jį palaužti.
Balandžio 16-toji buvo laikinosios vyriausybės kartu su buržuazija suruoštas nesusipratimas. Marso lauke ir hipodrome susirinko daugybė darbininkų pasitarti dėl būsimųjų Nacionalinės gvardijos generalinio štabo rinkimų. Staiga pasklido gandas, žaibo greitumu aplėkęs visą Paryžių, nuo vieno krašto iki kito, kad Marso lauke susirinkę ginkluoti darbininkai ir, Luji Blano, Blankio, Kabės ir Raspajo vadovaujami, ruošiąsi iš ten žygiuoti į rotušę nuversti laikinosios vyriausybės ir paskelbti komunistinės vyriausybės. Tuojau trimituojamas generalinis žygis — Ledriu-Rolenas, Marastas ir Lamartinas vėliau ginčijosi dėl tos iniciatyvos garbės — ir po valandos jau stovi su ginklu rankose 100 000 vyrų, rotušė užimta Nacionalinės gvardijos, po visą Paryžių griaudžia šauksmai: „Šalin komunistus! Šalin Luji Blaną, Blankį, Raspajį, Kabę!“ Laikinajai vyriausybei pareiškia ištikimybę daugybė deputacijų, pasiryžusių gelbėti tėvynę ir visuomenę. Kai darbininkai pagaliau pasirodo prie rotušės, kad įteiktų laikinajai vyriausybei patriotinę rinkliavą, surinktą Marso lauke, jie savo nustebimui sužino, kad buržuazinis Paryžius ką tik tariamoje, su visu atsargumu paruoštoje kovoje nugalėjo jų šešėlį. Baisus balandžio 16 d. pasikėsinimas buvo pretekstas armijai grąžinti į Paryžių — tatai iš tikrųjų ir buvo visos šios grubios komedijos tikslas — ir reakcinėms federalistų demonstracijoms provincijoje.
Gegužės 4 d. susirinko iš tiesioginių ir visuotinių rinkimų atsiradęs Nacionalinis susirinkimas. Visuotinė rinkimų teisė neturėjo tos magiškos jėgos, kurią jai priskirdavo senojo plauko respublikonai. Visoje Prancūzijoje, ar bent daugumoje prancūzų, jie matė „piliečius“ su tais pačiais interesais, su tomis pačiomis pažiūromis ir t. t. Tai buvo jų liaudies kultas. Bet rinkimai vietoje jų įsivaizduotos liaudies iškėlė dienos švieson tikrąją liaudį, t. y. atstovus įvairių klasių, į kurias ji suskyla. Mes jau žinome, kodėl valstiečiai ir smulkioji buržuazija rinkimuose ėjo paskui karingai nusiteikusią buržuaziją ir restauracijos trokštančius stambiuosius žemvaldžius. Tačiau, jei visuotinė rinkimų teisė nebuvo toji stebuklingoji lazdelė, kuria ją laikė naivūs respublikonai, tai ji turėjo kitą, daug didesnį nuopelną: ji atpalaidavo klasių kovą, privertė įvairius buržuazinės visuomenės viduriniuosius sluoksnius greit atsikratyti savo iliuzijomis ir nusivylimais; ji vienu mostu iškėlė į valstybės viršūnę visas išnaudojančiosios klasės frakcijas, nuplėšdama tuo būdu nuo jų veidmainingą kauke, tuo tarpu kai monarchija su savo cenzu tik kompromituodavo tam tikras buržuazijos frakcijas, kitoms leisdama slėptis už kulisų ir apsigaubti bendros opozicijos aureole.
Steigiamajame nacionaliniame susirinkime, atidarytame gegužės 4 d., vyravo buržuaziniai respublikonai, „National’io“ respublikonai. Net legitimistai ir orleanistai iš pradžių tedrįsdavo rodytis tik prisidengę buržuazinio respublikonizmo kauke. Tik respublikos vardu galėjo būti pradėta kova prieš proletariatą.
Respublika, t. y. prancūzų tautos pripažintoji respublika prasideda nuo gegužės 4 d., o ne nuo vasario 25 d.; tai ne ta respublika, kurią Paryžiaus proletariatas primetė laikinajai vyriausybei, ne respublika su socialinėmis institucijomis, ne ta svajonė, kuri buvo iškilusi prieš barikadų kovotojų akis. Nacionalinio susirinkimo paskelbtoji, vienintelė teisėta respublika buvo ne revoliucinis ginklas prieš buržuazinę santvarką, o priešingai, jos politinė rekonstrukcija, iš naujo politiškai sustiprinanti buržuazinę visuomenę, — žodžiu, buržuazinė respublika. Šis teigimas nuskambėjo iš Nacionalinio susirinkimo tribūnos ir rado atgarsį visoje buržuazinėje respublikonų ir antirespublikonų spaudoje.
Ir mes matėme, kad vasario respublika iš tikrųjų nebuvo ir negalėjo būti kas kita, kaip buržuazinė respublika, bet kad laikinoji vyriausybė, proletariato betarpiškai spaudžiama, buvo priversta paskelbti ją respublika su socialinėmis institucijomis; kad Paryžiaus proletariatas dar neįstengė atsipalaiduoti nuo buržuazinės respublikos kitaip, kaip savo vaizduotėje, savo svajonėse, — о iš tikrųjų jis visa savo veikla jai visur tarnavo; kad jam duoti pažadai pasidarė nepakenčiamu pavojumi naujajai respublikai ir visas laikinosios vyriausybės gyvavimas buvo suvestas į nepaliaujamą kovą su proletariato reikalavimais.
Nacionalinio susirinkimo asmenyje visa Prancūzija buvo Paryžiaus proletariato teisėju. Susirinkimas tuojau pat nutraukė ryšius su visomis vasario revoliucijos socialinėmis iliuzijomis, jis tiesiog paskelbė buržuazinę respubliką, ir tik buržuazinę respubliką. Jis tuojau pat pašalino iš savo išrinktosios Vykdomosios komisijos proletariato atstovus — Luji Blaną ir Alberą; jis atmetė pasiūlymą įsteigti atskirą darbo ministeriją ir triukšmingais pritarimo šauksmais priėmė ministro Trelos pareiškimą: „Dabar svarbu tik tai — grąžinti darbą į jo senąsias sąlygas“.
Tačiau viso to dar neužteko. Vasario revoliucija buvo iškovota darbininkų, pasyviai palaikant buržuazijai. Proletarai teisėtai laikė save vasario laimėtojais ir statė išdidžius nugalėtojo reikalavimus. Jie turėjo būti gatvėje nugalėti, turėjo būti jiems parodyta, kad jie pasmerkti pralaimėti, kai jie kovoja ne bendrai su buržuazija, o prieš ją. Jei vasario respublikai su jos nuolaidomis socializmui buvo reikalinga susivienijusio su buržuazija proletariato kova prieš monarchiją, tai dabar buvo reikalinga antra kova, norint atpalaiduoti respubliką nuo jos padarytųjų socializmui nuolaidų, norint oficialiai įtvirtinti buržuazinės respublikos viešpatavimą. Proletariato reikalavimus buržuazija turėjo atremti su ginklu rankose. Ir tikrasis buržuazinės respublikos lopšys yra ne vasario pergalė, o birželio pralaimėjimas.
Proletariatas paskubino sprendimą, įsiverždamas gegužės 15 d. į Nacionalinį susirinkimą, nesėkmingai mėgindamas atgauti savo revoliucine įtaką, — jis pasiekė tik tai, kad jo energingi vadai pateko į buržuazijos kalėjimų prižiūrėtojų rankas[14]. Il faut en finir! Tam reikia padaryti galą! Šitame šūksme pasireiškė tvirtas Nacionalinio susirinkimo pasiryžimas priversti proletariatą stoti į sprendžiamąjį mūšį. Vykdomoji komisija išleido visą eilę iššaukiančių dekretų, kaip, pavyzdžiui, uždraudimas liaudžiai rinktis ir t. t. Iš Steigiamojo nacionalinio susirinkimo tribūnos darbininkai buvo tiesiog provokuojami, plūstami, išjuokiami. Tačiau svarbiausias puolimų objektas, kaip mes matėme, buvo Nacionalinės dirbtuvės. Į jas Steigiamasis susirinkimas įsakmiai kreipė Vykdomosios komisijos dėmesį, kuri tik ir laukė, kad Nacionalinis susirinkimas paskelbtų jos pačios planą kaip įsakymą.
Vykdomoji komisija pradėjo nuo to, kad apsunkino įstojimą į Nacionalines dirbtuves, pakeitė padienį apmokėjimą vienetiniu ir iškėlė visus ne Paryžiuje gimusius darbininkus į Solonę, tariamai žemės darbų dirbti. Šie žemės darbai, kaip papasakojo savo draugams grįžusieji iš ten nusivylę darbininkai, buvo tik retorinė formulė, kuria buvo pagražinamas jų ištrėmimas. Pagaliau birželio 21 d. „Moniteur’e“ pasirodė dekretas, kuriuo buvo įsakoma prievarta pašalinti iš Nacionalinių dirbtuvių visus viengungius darbininkus arba paimti juos į armiją.
Darbininkai neturėjo pasirinkimo: jie turėjo arba mirti badu arba pradėti kovą. Jie atsakė birželio 22 d. milžinišku sukilimu — pirmu didžiu mūšiu tarp abiejų klasių, į kurias suskyla šiuolaikinė visuomenė. Tai buvo kova dėl buržuazinės santvarkos išsaugojimo arba panaikinimo. Uždangalas, gaubęs respubliką, buvo sudraskytas.
Yra žinoma, su kokiu sau pavyzdžio neturinčiu narsumu ir genialumu, be vadų, be bendro plano, be lėšų ir dažniausiai stokodami ginklų, darbininkai ištisas penkias dienas laikėsi prieš armiją, prieš mobilinę gvardiją, prieš Paryžiaus Nacionalinę gvardiją ir atvykusius iš provincijos nacionalinius gvardiečius. Yra žinoma, kad buržuazija už jos išgyventą mirštamą baimę atkeršijo negirdėtais žiaurumais ir išžudė daugiau kaip 3 000 belaisvių.
Oficialieji Prancūzijos demokratijos atstovai buvo taip stipriai paveikti respublikoninės ideologijos, kad jie birželio kovos reikšme pradėjo suvokti tik po kelių savaičių. Jie buvo lyg apstulbę nuo parako dūmų, kuriuose išsisklaidė jų fantastinė respublika.
Betarpišką įspūdį, kurį mums padarė žinia apie birželio pralaimėjimą, skaitytojas leis mums atvaizduoti „Naujojo Reino Laikraščio“ žodžiais:
„Paskutinė oficiali vasario revoliucijos liekana — Vykdomoji komisija — išsisklaidė prieš įvykio rimtumą, kaip rūkas. Lamartino fejerverkas virto Kavenjako artilerijos kanonada. Štai ji — fraternité, brolybė dviejų priešingų klasių, kurių viena išnaudoja kitą, šita brolybė, vasario mėnesį proklamuota, didelėmis raidėmis užrašyta ant Paryžiaus kaktos, ant kiekvieno kalėjimo, ant kiekvienos kareivinės. Jos tikra, nesuklastota, prozaiška išraiška yra pilietinis karas, pilietinis karas savo baisiausiu pavidalu, — darbo ir kapitalo karas. Šita brolybė birželio 25 d. vakarą liepsnojo prieš viso Paryžiaus langus, kai buržuazijos Paryžius surengė iliuminaciją, o proletariato Paryžius degė ugnyje, plūdo kraujuose, dejavo. Brolybė truko tik tol, kol buržuazijos interesai sutapo su proletariato interesais.
Senosios revoliucinės 1793 metų tradicijos pedantai, socialistiniai doktrinieriai, kurie prašė iš buržuazijos išmaldos liaudžiai ir kuriems buvo leista sakyti ilgus pamokslus ir save tol kompromituoti, kol pavyks užliūliuoti proletarinį liūtą; respublikonai, reikalavusieji visos senosios buržuazinės santvarkos, tik be karūnuotos galvos; dinastiniai opozicionieriai, kuriems atsitiktinumas vietoje vyriausybės pasikeitimo pakišo dinastijos žlugimą; legitimistai, kurie norėjo ne numesti livrėją, bet tik pakeisti jos sukirpimą, — štai tie sąjungininkai, su kuriais liaudis iškovojo savo vasarį...
Vasario revoliucija buvo graži revoliucija, visuotinės simpatijos revoliucija, nes prieštaravimai, aiškiai pasireiškę joje prieš karaliaus valdžią, dar snaudė greta vienas kito ramiai, neišsivystę, nes socialinė kova, sudariusi jų foną, tik iliuzoriškai teegzistavo, teegzistavo fraze, žodžiu. Birželio revoliucija, priešingai, yra biauri revoliucija, atstumianti revoliucija, nes į frazės vietą atsistojo veiksmas, nes respublika atidengė paties slibino galvą, numušdama nuo jo jį dengusią ir slėpusią karūną. Tvarka! — toks buvo Gizo kovos šūkis. Tvarka! — šaukė Sebastianis, Gizos šalininkas, kai Varšuva buvo rusų paimta. Tvarka! — šaukia Kavenjakas, tas grubusis Prancūzijos Nacionalinio susirinkimo ir respublikoniškosios buržuazijos aidas. Tvarka! — griaudė jo kartečės, draskydamos proletariato kūną. Nė viena iš gausių Prancūzijos buržuazijos revoliucijų nuo 1789 metų nesikėsino prieš tvarką, nes visos jos palikdavo neliestą klasinį viešpatavimą, darbininkų vergiją ir buržuazinę tvarką, kad ir kaip dažnai bekistų to viešpatavimo ir tos vergijos politinė forma. Birželis pasikėsino prieš šitą tvarką. Vargas Birželiui!“ (,,Naujasis Reino Laikraštis“, 1848 m. birželio 29 d.)
Vargas Birželiui! — atsiliepia Europos aidas.
Buržuazija privertė Paryžiaus proletariatą sukilti birželyje. Jau ta viena aplinkybė pasmerkė sukilimą nepasisekti. Ne betarpiška, įsisąmoninta reikmė stūmė proletariatą siekti prievartos keliu nuversti buržuaziją; jis dar nebuvo šiam uždaviniui priaugęs. „Moniteur“ turėjo jam oficialiai pareikšti, jog praėjo tie laikai, kada respublika matė reikalą nusilenkti jo iliuzijoms, ir tik jo pralaimėjimas atskleidė jam tą tiesą, kad mažiausias jo būklės pagerinimas buržuazinės respublikos rėmuose tebėra utopija ir kad ta utopija tampa nusikaltimu, kai tik bandoma ją įgyvendinti. Tuomet vieton formos atžvilgiu perdėtų, turinio atžvilgiu smulkmeniškų ir iš esmės net buržuazinių proletariato reikalavimų, kurių patenkinimą jis norėjo išplėšti iš vasario respublikos, stojo drąsus revoliucinis kovos lozungas: Buržuazijos nuvertimas! Darbininkų klasės diktatūra!
Savo kapą padaręs buržuazinės respublikos lopšiu, proletariatas privertė ją tuo pat laiku pasirodyti savo grynu pavidalu, kaip valstybė, kurios pripažintas uždavinys — įamžinti kapitalo viešpatavimą ir darbo vergiją. Turėdamas visados prieš akis randais paženklintą, nesutaikomą, nenugalimą priešą, — nenugalimą, nes jo egzistavimas yra pačios buržuazijos gyvavimo sąlyga, — išlaisvintas iš visų varžtų buržuazijos viešpatavimas turėjo tuoj pavirsti buržuazijos terorizmu. Po to, kai proletariatas buvo laikinai nuo scenos nustumtas ir buržuazijos diktatūra buvo oficialiai pripažinta, vidurinieji buržuazinės visuomenės sluoksniai — smulkioji buržuazija ir valstiečiai — jų būklei besidarant vis labiau nepakenčiamai, aštrėjant jų antagonizmui buržuazijai, turėjo vis labiau ir labiau jungtis prie proletariato. Jei anksčiau jie visų savo vargų priežastį rasdavo proletariato stiprėjime, tai dabar jie turėjo ją rasti jo pralaimėjime.
Jeigu birželio sukilimas visur kontinente pakėlė buržuazijos savo vertės pajautimą ir paskatino ją atvirai sueiti į sąjungą su feodaline monarchija prieš liaudį, tai kas buvo pirmoji šios sąjungos auka? Pati kontinento buržuazija. Birželio pralaimėjimas sutrukdė jai sustiprinti savo viešpatavimą ir sustabdyti pusiau patenkintą, pusiau nusivylusią liaudį žemiausioje buržuazinės revoliucijos pakopoje.
Pagaliau birželio pralaimėjimas atskleidė Europos despotinėms valstybėms tą paslaptį, kad Prancūzija bet kuriomis sąlygomis turi palaikyti taiką su kaimynais, kad galėtų vesti šalies viduje pilietinį karą. Tuo būdu tautos, pradėjusios kovą dėl savo nacionalinės nepriklausomybės, buvo paliktos Rusijos, Austrijos ir Prūsijos valdžiai, bet tuo pačiu metu šių nacionalinių revoliucijų likimas tapo priklausomas nuo proletarinės revoliucijos likimo, dingo jų tariamas savarankiškumas, jų nepriklausomumas nuo didžiojo socialinio perversmo. Nei vengras, nei lenkas, nei italas nebus laisvi, kol darbininkas lieka vergu!
Pagaliau Šventosios sąjungos pergalių dėka Europa įgijo tokį pavidalą, kad kiekvienas naujas proletarinis sukilimas Prancūzijoje neišvengiamai sukels pasaulinį karą. Nauja Prancūzijos revoliucija bus priversta tučtuojau apleisti nacionalinę dirvą ir užkariauti sau Europos areną, ant kurios tik ir gali būti įgyvendinta XIX šimtmečio socialinė revoliucija.
Taigi, tik birželio pralaimėjimas sudarė visas sąlygas, kuriomis Prancūzija gali imtis Europos revoliucijos iniciatyvos. Tik birželio sukilėlių kraujuje pamirkyta trispalvė vėliava tapo Europos revoliucijos vėliava — raudona vėliava.
Ir mes sušunkame: Revoliucija mirė, tegyvuoja revoliucija!
[1] Pirmojo, antrojo ir trečiojo skyrių pavadinimai duoti pagal pirmykštį šio veikalo tekstą, kurį išleido pats Marksas.
[2] Originale — prancūziškas žodis „compère“, turįs dvi prasmes. 1) kūrimas ir 2) avantiūros, intrigos bendrininkas.
[3] Orleano hercogas užėmė Prancūzijos sostą Luji Filypo vardu.
[4] — už turėjusių rinkimų teisę asmenų rato ribų.
[5] Roberas Makeras — apsukraus klasčiaus-vertelgos tipas, sukurtas garsaus prancūzų aktoriaus Frederiko Lemetro ir įamžintas Onorės Domjės karikatūrose. Robero Makero paveikslas buvo kandi satyra finansinės aristokratijos viešpatavimui liepos monarchijos laikotarpiu.
[6] Austrijos įvykdyta Krokuvos aneksija, Rusijai ir Prūsijai pritarus,. 1846 m. lapkričio 11 d; Šveicarijos Zonderbundo karas 1847 m. lapkričio 4—28 d.; Palermos sukilimas 1848 m. sausio 12 d.; sausio pabaigoje devynias dienas miestą bombardavo neapoliečiai. (Engelso pastaba 1895 m. leidime.)
[7] „National“ — buržuazinių respublikonų laikraštis, ėjęs Paryžiuje 1830—1851 metais; buržuazinių respublikonų partijos organas.
[8] „Gazette de France“ („Prancūzijos Laikraštis“). — vienas seniausių Prancūzijos monarchistinės krypties laikraščių, buvo leidžiamas Paryžiuje nuo XVII amžiaus. Red,
[9] „Moniteur Universel“ („Visuotinis Žinynas“) — oficialus Prancūzijos: vyriausybės organas.
[10] Žakas prastuolis — paniekinama pravardė, kuria Prancūzijos dvarininkai vadino valstiečius.
[11] Suma, 1825 m. asignuota kompensuoti aristokratams, kurių turtas buvo konfiskuotas XVIII amžiaus pabaigos buržuazinės revoliucijos metu.
[12] Lazzaroni — taip buvo vadinami Italijoje deklasuoti, liumpenproletariniai gyventojų elementai. Šie elementai buvo ne kartą absoliutistinių vyriausybių panaudojami kontrrevoliuciniams tikslams.
[13] 1834 m. priimtas „Anglijoje naujas neturtėlių įstatymas numatė vietoje piniginės pašalpos arba paramos natūra darbo namų statymą neturtėliams. Tie namai buvo vadinami „neturtėlių Bastilijomis“, ir jie buvo neturtėliams tikras baubas.
[14] Ryšium su 1848 m. gegužės 15 d. įvykiais buvo suimti ir įmesti į Venseno kalėjimą Barbesas, Alberas, Raspajis, Sobrijė, o keliomis dienomis vėliau ir Blankis.