Karl Marx
Klasių kova Prancūzijoje 1848—1850 m.
1848 m. vasario 25 d. davė Prancūzijai respubliką, birželio 25 d. primetė jai revoliuciją. О po birželio revoliucija reiškė: buržuazinės visuomenės nuvertimą, tuo tarpu kai iki vasario ji reiškė: valstybinės formos nuvertimą.
Birželio kovai vadovavo buržuazijos respublikoninė frakcija, ir pergalė, savaime aišku, atidavė valstybės valdžią į jos rankas. Apgulos stovis paklupdė jai po kojų supančiotą, nepajėgiantį pasipriešinti Paryžių, o provincijose viešpatavo moralinė apgulos stovio atmosfera, grėsmingas, brutalus nugalėjusios buržuazijos išdidumas ir nepažabotas savininkiškas valstiečių fanatizmas. Taigi, iš apačios nebuvo jokio pavojaus!
Kartu su revoliucine darbininkų galia sudužo politinė įtaka demokratinių, t. y. smulkiaburžuazinių, respublikonų, atstovaujamų Vykdomojoje komisijoje Ledriu-Roleno, Steigiamajame nacionaliniame susirinkime — Kalno partijos, spaudoje — laikraščio „Réforme“. Kartu su buržuaziniais respublikonais jie balandžio 16 d. buvo suorganizavę sąmokslą prieš proletariatą, o birželio dienomis kartu su jais kovojo prieš jį. Tuo būdu jie patys susprogdino pamatą, kuriuo buvo pagrįsta jų partijos galia, nes smulkioji buržuazija gali prieš buržuaziją išlaikyti revoliucinę poziciją tik tol, kol ji remiasi proletariatu. Jie buvo atstatyti. Buržuaziniai respublikonai atvirai nutraukė fiktyvią sąjungą, sudarytą su jais nenoromis ir su užpakalinėmis mintimis laikinosios vyriausybės ir Vykdomosios komisijos laikotarpiu. Paniekinti ir atstumti kaip sąjungininkai, demokratiniai respublikonai nusmuko ligi trispalvių respublikonų pakalikų vaidmens, negalėdami gauti iš jų jokių nuolaidų, bet turėdami remti jų viešpatavimą kiekvieną kartą, kai tik jam, o kartu su juo ir respublikai, atrodė gresiąs pavojus iš antirespublikinių buržuazijos frakcijų pusės. Pagaliau šios frakcijos, orleanistai ir legitimistai, nuo pat pradžios Steigiamajame nacionaliniame susirinkime sudarė mažumą. Ligi birželio dienų jie išdrįsdavo išstoti tik su buržuazinio respublikonizmo kauke; birželio pergalė akimirksniui sujungė visą buržuazinę Prancūziją aplink Kavenjaką, kurio asmenyje ji sveikino savo išgelbėtoją, o kai tuojau po birželio dienų antirespublikinė partija vėl tapo savarankiška, karinė diktatūra ir apgulos stovis Paryžiuje leido jai tik labai nedrąsiai ir atsargiai savo čiuptuvėlius išleisti.
Nuo 1830 m. buržuazinių respublikonų frakcija savo rašytojų, oratorių ir talentų, savo garbėtroškų, atstovų, generolų, bankininkų ir advokatų asmenyje spietėsi aplink Paryžiaus laikraštį „National“. Provincijose „National“ turėjo savo filialinius laikraščius. „National’io“ klika — tai buvo trispalvės respublikos dinastija. Ji tuojau užvaldė visas valstybines tarnybas, ministerijas, policijos prefektūrą, paštų valdybą, prefektų vietas, laisvas aukštesniųjų karininkų vietas armijoje. Vykdomosios valdžios priešakyje stovėjo jos generolas Kavenjakas; jos vyriausiasis redaktorius Marastas tapo nuolatiniu Steigiamojo nacionalinio susirinkimo pirmininku. Kartu su tuo jis savo priėmimuose, kaip ceremonmeistris, ėjo vaišingo „padoriosios“ respublikos šeimininko pareigas.
Net revoliuciniai prancūzų rašytojai savotiško respublikinės tradicijos gerbimo įtakoje sustiprino klaidingą nuomonę, kad Steigiamajame nacionaliniame susirinkime viešpatavę rojalistai. Steigiamasis susirinkimas, priešingai, nuo birželio dienų pasiliko vien tik buržuazinio respublikonizmo atstovas, ir kuo labiau mažėjo trispalvių respublikonų įtaka už Susirinkimo sienų, tuo ryžtingiau jis reiškė savo respublikonizmą. Kai buvo svarbu išlaikyti buržuazinės respublikos formą, jis disponuodavo demokratinių respublikonų balsais, o kai buvo svarbu išlaikyti jos turinį, tai jis net savo kalbos stiliumi nebesiskyrė nuo rojalistinių buržuazijos frakcijų, nes buržuazinės respublikos turinį sudaro kaip tik buržuazijos interesai, jos klasinio viešpatavimo ir klasinio išnaudojimo materialinės salygos.
Taigi, ne rojalizmas, o buržuazinis respublikonizmas įsikūnijo gyvenime ir veikloje šio Steigiamojo susirinkimo, kuris pagaliau nemirė ir nebuvo nužudytas — jis tiesiog supuvo.
Visą Steigiamojo susirinkimo viešpatavimo laiką, kol jis avanscenoje vaidino spektaklį gerbiamajai publikai, scenos gilumoje vyko nenutrūkstamas aukojimas — nesibaigią karo lauko teismų sprendimai paimtiems į nelaisvę birželio sukilėliams arba jų ištrėmimas be teismo. Steigiamasis susirinkimas turėjo takto prisipažinti, kad jis birželio sukilėlius ne teisia kaip nusikaltėlius, bet sunaikina kaip priešus.
Pirmuoju Steigiamojo nacionalinio susirinkimo darbu buvo tardomosios komisijos įsteigimas birželio ir gegužės 15 dienos įvykiams ištirti ir socialistų bei demokratų partijų vadų dalyvavimui juose išaiškinti. Tardymas buvo nukreiptas tiesiog prieš Luji Blaną, Ledriu-Roleną ir Kosidjerą. Buržuaziniai respublikonai degė nekantrumu nusikratyti šiais konkurentais. Savo kerštui įvykdyti jie negalėjo susirasti tinkamesnio subjekto, kaip poną Odiloną Baro, buvusį dinastinės opozicijos vadą, liberalizmo įsikūnijimą, pasipūtusią menkystą, tuščiakalbį liurbį, kuris turėjo ne tik atkeršyti už dinastiją, bet dar ir nubausti revoliucionierius už jam išslydusį ministro pirmininko postą. Patikima jo negailestingumo garantija! Taigi šis Baro buvo paskirtas tardomosios komisijos pirmininku, ir jis sukūrė vasario revoliucijai ištisą bylą, kurią sudarė: kovo 17 d. — manifestacija, balandžio 16 d. — sąmokslas, gegužės 15 d. — pasikėsinimas, birželio 23 d. — pilietinis karas! Kodėl jis neišplėtė savo mokslinių kriminalinių tyrinėjimų ligi vasario 24 d.? „Journal des Débats“[1] atsakė į tai: vasario 24 d. — tai savo rūšies Romos įkūrimas. Valstybių atsiradimas susijęs su mitais, kuriais reikia tikėti, kurių nereikia svarstyti. Luji Blanas ir Kosidjeras buvo atiduoti teismui. Nacionalinis susirinkimas užbaigė savo paties apsivalymo darbą, kurį jis buvo pradėjęs gegužės 15 d.
Laikinosios vyriausybės paruoštasis ir Gudšo vėl iškeltasis planas apdėti kapitalą mokesčiu — ipotekos mokesčio pavidalu — Steigiamojo susirinkimo buvo atmestas; įstatymas, apribojąs darbo dieną ligi 10 valandų, panaikintas; vėl įvestas kalinimas už skolų nemokėjimą; neraštingieji, kurie sudarė žymią Prancūzijos gyventojų dalį, buvo pašalinti nuo dalyvavimo prisiekusiųjų teisme. Kodėl kartu neatimti jiems ir rinkimų teisės? Vėl buvo įvestas laidas laikraščiams, sąjungų teisė buvo apribota.
Tačiau beskubėdami grąžinti seniesiems buržuaziniams santykiams jų senąsias garantijas ir panaikinti visus revoliucijos bangų paliktus pėdsakus, buržuaziniai respublikonai sutiko pasipriešinimą, kuris grėsė jiems netikėtu pavojumi.
Birželio dienomis niekas taip fanatiškai nekovojo dėl nuosavybės išgelbėjimo ir kredito atstatymo, kaip Paryžiaus smulkioji buržuazija — kavinių ir restoranų laikytojai, vyno prekiautojai, smulkieji prekybininkai, krautuvininkai, amatininkai ir kt. Krautuvėlė subruzdo ir kilo prieš barikadą, norėdama atstatyti judėjimą, vedantį iš gatvės į krautuvėlę. Bet už barikados stovėjo krautuvininko pirkėjai ir skolininkai, o priešais — jo kreditoriai. Ir kai barikados buvo sugriautos, o darbininkai sutriuškinti, kai apsvaigę nuo pergalės krautuvininkai puolė atgal prie savo krautuvių, jų duris rado užbarikaduotas nuosavybės gelbėtojo, oficialaus kredito agento, kuris sutiko juos grasinančiais raštais: Neapmokėtas vekselis! Neapmokėta buto nuoma! Neapmokėtas skolos raštelis!.. Žuvusi krautuvė! Žuvęs krautuvininkas!
Nuosavybės gelbėjimas! Tačiau namas, kuriame jie gyveno, buvo ne jų nuosavybė; krautuvė, kurią jie laikė, buvo ne jų nuosavybė; prekės, kurias jie pardavinėjo, buvo ne jų nuosavybė. Jiems jau nebepriklausė nei jų krautuvė, nei lėkštė, iš kurios jie valgė, nei lova, kurioje miegojo. Kaip tik prieš juos pačius reikėjo gelbėti šią nuosavybę — namų savininkui, kuris jiems nuomojo namą, bankininkui, kuris diskontavo jų vekselius, kapitalistui, kuris skolino jiems grynais pinigais, fabrikantui, kuris patikėjo krautuvininkams savo prekės pardavimą, urmininkui, kuris davė tiems amatininkams žaliavos kreditan. Kredito atstatymas! Bet vėl sustiprėjęs kreditas pasireiškė kaip gyva ir kerštinga dievybė: visų pirma tuo, kad išmetė nemoklų skolininką su žmona ir vaikais iš jo buto, atidavė jo iliuzorinį turtą kapitalui, o jį patį įkišo į skolininkų kalėjimą, kuris vėl grėsmingai iškilo ant birželio sukilėlių lavonų.
Smulkioji buržuazija pasibaisėdama suprato, kad, sumušdama darbininkus, ji be pasipriešinimo išdavė save į savo kreditorių rankas. Jos bankrotas, kuris chroniškai tęsėsi nuo vasario mėnesio ir kuriam, atrodė, nebuvo teikiama reikšmės, dabar, po birželio įvykių, buvo viešai paskelbtas.
Nominalioji smulkiosios buržuazijos nuosavybė buvo neliečiama tol, kol reikėjo siųsti ją į kovos lauką nuosavybės vardan. Dabar, kai didysis reikalas su proletariatu buvo sutvarkytas, buvo galima vėl suvesti ir smulkias sąskaitas su krautuvininku. Paryžiuje laiku neapmokėtų vekselių buvo daugiau kaip už 21 milijoną frankų, provincijoje — daugiau kaip už 11 milijonų frankų. Daugiau kaip 7 000 Paryžiaus prekybininkų nebuvo sumokėję butų nuomos nuo vasario mėnesio.
Jei Nacionalinis susirinkimas paskyrė ištirti klausimą apie politinį nusikaltimą pradedant vasariu, tai smulkioji buržuazija iš savo pusės pareikalavo ištirti klausimą apie civilines skolas ligi vasario 24 d. Ji gausingai susirinko biržos salėje ir grasindama pareiškė savo reikalavimus: kiekvienas prekybininkas, įrodęs, kad jis subankrutavo tik dėl revoliucijos sukeltos stagnacijos ir kad ligi vasario 24 d. jo prekybiniai reikalai buvo geri, turi gauti per komercinį teismą savo skolos mokėjimo prailginimą, o kreditorius turi, sumokėjus jam nedidelius procentus, likviduoti savo ieškinį. Šis klausimas buvo svarstomas Nacionaliniame susirinkime kaip bičiuliškų sandėrių įstatymo projektas. Susirinkimas svyravo; staiga jis sužinojo, kad tuo pačiu metu prie Sen Deni vartų tūkstančiai sukilėlių žmonų ir vaikų ruošia amnestijos peticiją.
Prisikėlusios birželio šmėklos akivaizdoje smulkioji buržuazija sudrebėjo, ir Susirinkimas vėl pasidarė nepermaldaujamas. Bičiuliški sanderiai — concordats à l’amiable — tarp kreditorių ir skolininkų esmingiausiuose punktuose buvo atmesti.
Taigi, po to, kai respublikoniškieji buržuazijos atstovai Nacionaliniame susirinkime jau seniai buvo atstūmę nuo savęs demokratinius smulkiosios buržuazijos atstovus, šis parlamentinis skilimas įgavo savo buržuazinę, realią-ekonominę prasmę: smulkieji buržua-skolininkai buvo atiduoti buržua-kreditorių valiai. Žymi tų skolininkų dalis visiškai nusigyveno, kitiems buvo leista tęsti savo veiklą tokiomis sąlygomis, kurios paversdavo juos visiškais kapitalo vergais. 1848 m. rugpiūčio 22 d. Nacionalinis susirinkimas atmetė bičiuliškus sandėrius, o 1848 m. rugsėjo mėn. 19 d., apgulos stovio metu, princas Luji Bonapartas ir Venseno kalinys, komunistas Raspajis, buvo išrinkti Paryžiaus atstovais. O buržuazija išrinko palūkininką-bankininką ir orleanistą Fuldą. Taigi, iš visų pusių vienu metu buvo paskelbtas atviras karas Steigiamajam nacionaliniam susirinkimui, buržuaziniam respublikonizmui ir Kavenjakui.
Savaime suprantama, kad masiniai Paryžiaus smulkiųjų buržua bankrutavimai savo padariniais turėjo paliesti daug platesnį asmenų ratą, negu betarpiškai nukentėjusius, ir dar kartą sukrėsti buržuazinę prekių apyvartą, tuo tarpu kai birželio sukilimo išlaidos dar labiau padidino valstybės deficitą, o valstybinės pajamos vis mažėjo dėl gamybos sustingimo, sumažėjusio vartojimo ir įvežimo. Kavenjakas ir Nacionalinis susirinkimas nerado kitos išeities, kaip tik užtraukti naują paskolą, kuri juos dar tvirčiau įkinkė į finansinės aristokratijos jungą.
Jei smulkioji buržuazija birželio pergale laimėjo tik bankrotą ir išpardavimą iš varžytynių, tai mobilinė gvardija — tie Kavenjako janičarai — priešingai, gavo sau atlyginimą švelniuose lorečių glėbiuose ir visokiausiuose sveikinimuose, kurių šie „jaunieji visuomenės išgelbėtojai“ susilaukė salonuose Marasto, to trispalvės vėliavos riterio, tuo pačiu metu vaidinusio ir „padoriosios“ respublikos amfitriono ir trubadūro vaidmenį. Tačiau toks mobilinių gvardiečių išaukštinimas visuomenėje ir jų gaunama pernelyg didelė alga pykdė armiją; tuo pačiu metu dingo visos nacionalinės iliuzijos, kuriomis buržuazinis respublikonizmas per savo laikraštį „National“ Luji Filypo laikais mokėjo prisivilioti armijos ir valstietijos dalį. Tarpininkavimo vaidmuo, kurį suvaidino Kavenjakas ir Nacionalinis susirinkimas Šiaurės Italijoje, bendrai su Anglija išdavę ją Austrijai, — ši viena viešpatavimo diena sunaikino „National’io“ opozicijos 18 metų rezultatus. Nė viena vyriausybė nebuvo mažiau nacionališka, kaip „National’io“ vyriausybė, nė viena vyriausybė nebuvo labiau priklausoma nuo Anglijos, o juk Luji Filypo laikais „National“ gyveno, kasdien parafrazuodamas Katono posakį: Carthaginem esse delendam[2], nė viena vyriausybė taip nešliaužiojo prieš Šventąją sąjungą, o tuo tarpu „National“ reikalavo iš tokio Gizo nutraukti Vienos traktatus. Istorijos ironija padarė Bastidą, buvusį „National’io“ užsienio skyriaus redaktorių, Prancūzijos užsienio reikalų ministru, kad jis kiekvieną savo straipsnį paneigtų kiekviena savo telegrama.
Kurį laiką armija ir valstiečiai tikėjo, kad karinė diktatūra įrašys į Prancūzijos dienotvarkę karą su užsieniu ir „šlovę“. Tačiau Kavenjakas buvo ne kardo diktatūra ant buržuazinės visuomenės, o buržuazijos diktatūra su kardo pagalba. Kareivis dabar buvo reikalingas tik kaip žandaras. Po griežta senovinio respublikoninio kuklumo kauke Kavenjakas slėpė nuvalkiotą paklusnumą žeminančioms savo buržuazinės tarnybos sąlygoms. L'argent n'a pas de maître! Pinigai neturi pono! Kavenjakas ir Steigiamasis susirinkimas idealizavo šį seną trečiojo luomo devizą, išversdami ji į politinę kalbą: buržuazija neturi karaliaus, tikroji jos viešpatavimo forma yra respublika.
Ir šią formą sudaryti, respublikinę konstituciją paruošti — tai buvo Steigiamojo nacionalinio susirinkimo „didysis organiškasis darbas“. Perkrikštijus krikščioniškąjį kalendorių respublikoniniu, šventąjį Baltramiejų — šventuoju Robespjeru, oras nuo to tiek mažai tepasikeistų, kiek mažai ši konstitucija tepakeitė ar turėjo pakeisti buržuazinę visuomenę. Ten, kur reikalas lietė daugiau negu kostiumo pakeitimą, ji tik protokolavo įvykusius faktus. Taip ji iškilmingai užregistravo respublikos įsteigimo faktą, visuotinės rinkimų teisės faktą, vieno suverenaus Nacionalinio susirinkimo vietoje dviejų aprėžtų konstitucinių rūmų faktą. Taip ji užregistravo ir įteisino Kavenjako diktatūros faktą, pakeisdama pastovią, neatsakingą, paveldimą karaliaus valdžią pakeičiama, atsakinga ir renkama karaliaus valdžia — keturmetiniu prezidentavimu. Toliau, ji neužmiršo paversti konstituciniu įstatymu tą ypatingą valdžią, kurią po gegužės 15 d. ir birželio 25 d. baisumų Nacionalinis susirinkimas savo paties saugumo sumetimais apdairiai buvo suteikęs savo pirmininkui. Visa kita konstitucijoje buvo terminologijos dalykas. Nuo senosios monarchijos mechanizmo buvo nuplėštos rojalistinės etiketės ir jų vieton priklijuotos respublikoninės. Marastas, buvęs „National’io“ vyriausias redaktorius, o dabar vyriausias konstitucijos redaktorius, ne be talento atliko šį akademinį uždavinį.
Steigiamasis susirinkimas priminė tą čilietį valdininką, kuris, norėdamas tiksliau nustatyti žemės nuosavybės ribas, ruošėsi matuoti žemę tuo momentu, kai požemio dundesys jau buvo paskelbęs ugnikalnio išsiveržimą, kuris turėjo išplėšti pačią tą žemę iš po jo kojų. Tuo metu, kai Steigiamasis susirinkimas teorijoje ieškojo tikslių formų, kuriomis būtų respublikoniškai išreikštas buržuazijos viešpatavimas, iš tikrųjų jis laikėsi tik visokių formulių atmetimu, nepridengta jėga, apgulos stoviu. Dviem dienomis anksčiau, prieš pradėdamas ruošti konstituciją, jis pratęsė apgulos stovio terminą. Seniau konstitucijos buvo ruošiamos ir priimamos tuomet, kai visuomeninio perversmo procesas pasiekdavo pusiausvyrą, kai įsitvirtindavo naujai susidariusieji klasiniai santykiai ir besigrumiančiosios viešpataujančios klasės frakcijos griebdavosi kompromiso, kuris leisdavo joms tęsti tarpusavio kovą ir kartu pašalinti iš jos išvargusią liaudies masę. O ši konstitucija nesankcionavo jokios socialinės revoliucijos, ji sankcionavo laikiną senosios visuomenės pergalę prieš revoliuciją.
Pirmajame konstitucijos projekte, sudarytame iki birželio dienų, dar buvo minima „droit au travail“, teisė į darbą, pirmoji nerangi formulė, kurioje reziumuojami revoliuciniai proletariato reikalavimai. Dabar ji buvo paversta „droit à l'assistance“, teise į viešąją labdarybę, — o kuri gi šiuolaikinė valstybė nemaitina viena ar kita forma savo neturtėlių? Teisė į darbą buržuazine prasme yra nesąmonė, pasigailėjimo vertas dievobaimingas pageidavimas, bet už teisės į darbą slypi valdžia ant kapitalo, o už valdžios ant kapitalo — gamybos priemonių nusavinimas, jų pajungimas asocijuotajai darbininkų klasei, taigi, samdomojo darbo, kapitalo ir jų tarpusavio santykių panaikinimas. Už „teisės į darbą“ slypėjo birželio sukilimas. Steigiamasis susirinkimas, faktiškai pastatęs revoliucinį proletariatą hors la loi, už įstatymo ribų, turėjo iš principo išmesti jo formulę iš konstitucijos, to įstatymų įstatymo, ir prakeikti „teisę į darbą“. Bet čia jis nesustojo. Kaip Platonas iš savo respublikos išvarė poetus, taip Steigiamasis susirinkimas visiems amžiams išvarė iš savo respublikos progresyvinį pajamų mokestį. Tuo tarpu šis mokestis yra ne tik buržuazinė priemonė, didesniu ar mažesniu mastu įvykdoma esamų gamybinių santykių rėmuose, — jis buvo vienintelė priemonė pririšti viduriniams buržuazinės visuomenės sluoksniams prie „padoriosios“ respublikos, sumažinti valstybės skolai ir duoti atosmūgiui antirespublikinei buržuazijos daugumai.
Atmesdami bičiuliškus sanderius, trispalviai respublikonai faktiškai paaukojo smulkiąją buržuaziją stambiajai. Tą pavienį faktą jie, įstatymo keliu uždrausdami progresyvinį pajamų mokestį, pavertė principu. Jie buržuazinę reformą pastatė ant vienos pakopos su proletarine revoliucija. Kuri tad klasė po to beliko jų respublikos atrama? Stambioji buržuazija. Bet jos dauguma buvo antirespublikinė. Jeigu ji naudojosi „National’!o“ respublikonais, norėdama iš naujo sustiprinti senus ekonominius santykius, tai, iš antros pusės, ji ruošėsi pasinaudoti sustiprėjusiais senais visuomeniniais santykiais, norėdama atstatyti juos atitinkančias politines formas. Jau spalio pradžioje Kavenjakas pasijuto priverstas paskirti respublikos ministrais Diuforą ir Vivieną, buvusius Luji Filypo ministrus, nepaisant viso triukšmo ir riksmo, kurį sukėlė tuščiagalviai jo paties partijos puritonai.
Atmetusi bet kurį kompromisą su smulkiąja buržuazija ir nesugebėjusi pririšti prie naujosios valstybinės formos jokio naujo visuomeninio elemento, trispalvė konstitucija užtat pasiskubino grąžinti tradicinę neliečiamybę tai korporacijai, kuri buvo labiausiai užkietėjusi ir fanatiškiausia senosios santvarkos gynėja. Ji įrašė į konstitucinį įstatymą teisėjų nepakeičiamumą, į kurį buvo pasikėsinusi laikinoji vyriausybė. Vienas karalius, kurį ji nuvertė, atgimė daugeriopai šiuose nepakeičiamuose teisėtumo inkvizitoriuose.
Prancūzų spauda išaiškino daugybę pono Marasto konstitucijos prieštaravimų, pavyzdžiui, dviejų suverenų buvimą vienu metu — Nacionalinio susirinkimo ir prezidento ir pan.
Tačiau didžiausias tos konstitucijos prieštaravimas yra šis: visuotine rinkimų teise ji atiduoda politinę valdžią toms klasėms, kurių socialinę vergiją ji turi įamžinti — proletariatui, valstietijai ir smulkiajai buržuazijai. O iš tos klasės, kurios senąją socialinę valdžią ji sankcionuoja, — buržuazijos — ji atima politines tos valdžios garantijas. Ji įspraudžia politinį buržuazijos viešpatavimą į demokratinius rėmus, kurie kiekvienu momentu veda į buržuazijai priešiškų klasių pergalę ir gresia patiems buržuazinės santvarkos pagrindams. Iš vienų ji reikalauja, kad nuo politinio išsivadavimo jie neitų toliau pirmyn į socialinį, iš kitų — kad jie nuo socialinės restauracijos neitų atgal į politinę.
Šitie prieštaravimai mažai terūpėjo buržuaziniams respublikonams. Nustoję būti reikalingi, — o reikalingi jie buvo tik kaip senosios visuomenės avangardas jos kovoje prieš revoliucinį proletariatą, — jie, kelioms savaitėms praslinkus po savo pergalės, nusmuko nuo partijos lygio ligi klikos lygio. Į konstituciją jie žiūrėjo kaip į didelę intrigą. Visų pirma joje turėjo būti įtvirtintas jų klikos viešpatavimas. Prezidentu turėjo pasilikti Kavenjakas. Įstatymų leidžiamasis susirinkimas turėjo būti Steigiamojo susirinkimo tęsinys. Politinę liaudies masių galią jie tikėjosi sumažinsią ligi fikcijos ir net galėsią kiek norėdami žaisti su ta fikcija, nuolat laikydami baimėje buržuazijos daugumą, pastatę prieš ją birželio dienų dilemą: „National’io“ viešpatija arba anarchijos viešpatija.
Rugsėjo 4 d. pradėtasis konstitucijos ruošimo darbas buvo baigtas spalio 23 d. Rugsėjo 2 d. Konstituanta[3] nutarė neišsiskirstyti, kol bus išleisti organiniai, konstituciją papildą įstatymai. Vis dėlto ji dabar ryžosi pašaukti gyveniman savo pačios kūrinį, prezidentą, jau nuo gruodžio 10 dienos, dar toli prieš savo pačios gyvenimo pabaigą. Tokia tikra ji buvo konstitucijos homunkulo asmenyje pasveikinsianti jo motinos sūnų. Atsargumo dėlei buvo nutarta, kad, nė vienam kandidatui negavus dviejų milijonų balsų, rinkimų teisė nuo nacijos pereis Konstituantai.
Bergždžias atsargumas! Pirmoji konstitucijos įgyvendinimo diena buvo paskutinė Konstituantos viešpatavimo diena. Rinkimų urnos dugne gulėjo jos mirties nuosprendis. Ji ieškojo „savo motinos sūnaus“, o rado „savo dėdės sūnėną“. Sauliui-Kavenjakui pasisekė gauti vieną milijoną balsų, Dovydui-Napoleonui — šešis milijonus. Saulius-Kavenjakas patyrė šešiagubą pralaimėjimą.
1848 m. gruodžio 10 d. buvo valstiečių sukilimo diena. Tik nuo šios dienos prasidėjo vasaris prancūzų valstiečiams. Simbolis, išreiškęs jų įstojimą į revoliucinį judėjimą, buvo neapsukriai gudrus, suktai naivus, keverziškai kilnus, praktiškas prietaringumas, patetiškas farsas, geniališkai beprasmiškas anachronizmas, pasaulio istorijos išdaiga, civilizuotam protui nesuprantamas hieroglifas, — šis simbolis turėjo aiškią antspaudą tos klasės, kuri civilizacijoje atstovauja barbariškumui. Respublika pranešė jai apie savo gyvavimą mokesčių rinkėjo asmenybe, o ji respublikai pranešė apie savo gyvavimą imperatoriaus asmenybe. Napoleonas buvo vienintelis žmogus, kuris išsamiai atstovavo 1789 m. naujai susidariusios valstiečių klasės interesams ir fantazijai. Užrašydami jo vardą ant respublikos frontono, valstiečiai tuo pačiu paskelbė karą užsieniui ir kovą dėl savo klasinių interesų šalies viduje. Napoleonas buvo valstiečiams ne asmenybė, bet programa. Su vėliavomis, su muzika traukė jie prie rinkiminių urnų, šaukdami: „Plus d'impôts, à bas les riches, à bas la republique, vive l'Empereur!“ — „Šalin mokesčius, šalin turtuolius, šalin respubliką, tegyvuoja imperatorius!“ Už imperatoriaus pečių slėpėsi valstiečių karas. Respublika, kurią jie balsuodami atmetė, buvo turtuolių respublika.
Gruodžio 10 d. buvo valstiečių valstybės perversmas, nuvertęs esamą vyriausybę. Ir nuo tos dienos, kai jie atėmė iš Prancūzijos vieną vyriausybę ir davė jai kitą, jų akys buvo nuolat nukreiptos į Paryžių. Akimirksnį pabuvę aktyviais revoliucinės dramos veikėjais, jie nebegalėjo būti nustumti į pasyvų ir neveiklų choro vaidmenį.
Visos kitos klasės padėjo užbaigti rinkiminę valstiečių pergalę. Proletariatui Napoleono išrinkimas buvo Kavenjako ir Konstituantos galas, buržuazinio respublikonizmo likvidavimas, birželio pergalės kasacija. Smulkiajai buržuazijai Napoleono išrinkimas buvo skolininko viešpatavimas ant kreditoriaus. Stambiosios buržuazijos daugumai Napoleono išrinkimas buvo viešas ryšių nutraukimas su ta frakcija, kuria jai tam tikrą momentą teko pasinaudoti prieš revoliuciją, bet kuri tapo nebepakenčiama šiai daugumai, kai tik pastaroji panorėjo savo laikiną padėtį paversti konstitucine padėtimi. Napoleonas vietoje Kavenjako, — tai stambiosios buržuazijos daugumai reiškė monarchiją vietoje respublikos, rojalistinės restauracijos pradžią, nedrąsų linkterėjimą į Orleano hercogo pusę, tarp žibuoklių paslėptą leliją[4]. Pagaliau armija, rinkdama Napoleoną, balsavo prieš mobilinę gvardiją, prieš taikos idiliją, už karą.
Tuo būdu, kaip išsireiškė „Naujasis Reino Laikraštis“, paikiausias Prancūzijos žmogus įgijo visapusiškiausios reikšmės. Kaip tik dėl to, kad jis buvo niekas, jis galėjo reikšti viską, — tik ne patį save. Tačiau, nors Napoleono vardas turėjo įvairiausią reikšme įvairių klasių žmonių lūpose, visi jie kartu su tuo vardu savo rinkimų biuletenyje įrašė: „Šalin „National’io“ partiją, šalin Kavenjaką, šalin Konstituantą, šalin buržuazinę respubliką!“ Ministras Diuforas tai atvirai pareiškė Steigiamajame susirinkime: „Gruodžio 10-ji d. yra antroji vasario 24-ji“.
Smulkioji buržuazija ir proletariatas en bloc[5] balsavo už Napoleoną, norėdami nubalsuoti prieš Kavenjaką ir, sukoncentravus balsus, atimti iš Konstituantos galutinio sprendimo galimybę. Tačiau pažangiausioji abiejų šitų klasių dalis išstatė savo kandidatus. Napoleonas buvo bendrinis vardas visų partijų, susivienijusių prieš buržuazinę respubliką, Ledriu-Rolenas ir Raspajis buvo tikriniai vardai, pirmasis — demokratinės smulkiosios buržuazijos, antrasis — revoliucinio proletariato. Balsavimas už Raspajį — taip viešai pareiškė darbininkai ir jų socialistiniai vadai — turėjo būti tik demonstracija, taip pat ir masinis protestas prieš bet kokį prezidentavimą, t. y. prieš pačią konstituciją; jis turėjo taip pat reikšti balsavimą prieš Ledriu-Roleną; tai buvo pirmasis aktas, kuriuo proletariatas, kaip savarankiška politinė partija, atsiskyrė nuo demokratinės partijos. Priešingai, pastaroji partija — demokratinė smulkioji buržuazija ir jos atstovas parlamente, Kalnas — traktavo Ledriu-Roleno kandidatūrą su visišku rimtumu, su kokiu ji yra iškilmingai pripratusi pati save mulkinti. Tai buvo, beje, jos paskutinis mėginimas išstoti šalia proletariato kaip savarankiška partija. Gruodžio 10 d. buvo sumušta ne tiktai respublikoninės buržuazijos partija, bet ir demokratinė smulkioji buržuazija su savo Kalnu.
Prancūzija šalia Kalno dabar turėjo Napoleoną — įrodymas, kad jiedu abu buvo tik negyvos karikatūros didžiųjų tikrovės reiškinių, kurių vardais jie vadinosi. Luji Napoleonas su savo imperatoriška trikampe ir ereliu buvo tokia pat apgailėtina senojo Napoleono parodija, kaip Kalnas su savo demokratiškomis pozomis ir iš 1793 metų pasiskolintomis frazėmis buvo senojo Kalno parodija. Tuo būdu tradicinis prietaras 1793 metų atžvilgiu buvo sugriautas kartu su žlugimu tradicinio prietaro Napoleono atžvilgiu. Revoliucija tapo pati savimi tik tuomet, kai įgavo savą, originalų vardą, o tatai galėjo įvykti tik tuomet, kai pirmą vietą užėmė šiuolaikinė revoliucinė klasė — pramonės proletariatas. Galima sakyti, kad gruodžio 10-ji jau vien dėl to Kalną apstulbino ir išmušė iš vėžių, kad šiurkštus valstiečių pokštas nutraukė klasikinę analogiją su senąja revoliucija.
Gruodžio 20 d. Kavenjakas atsistatydino, ir Steigiamasis susirinkimas paskelbė Luji Napoleoną respublikos prezidentu. Gruodžio 19 d., paskutinę savo vienvaldystės dieną, jis atmetė amnestijos birželio sukilėliams pasiūlymą. Anuliuoti birželio 27 d. dekretą, kuriuo jis buvo be teismo nuosprendžio pasmerkęs ištremti 15 000 sukilėlių, ar tai nereiškė atsižadėti pačių birželio skerdynių?
Odilonas Baro, paskutinis Luji Filypo ministras, tapo Luji Napoleono pirmuoju ministru. Kaip Luji Napoleonas savo valdžios pradžia laikė ne gruodžio 10 d., bet 1804 m. Senato nutarimą, taip jis rado sau ministrą pirmininką, kuris savo vyriausybės pradžia laikė ne gruodžio 20 d., bet vasario 24 d. karaliaus dekretą. Luji Napoleonas, kaip Luji Filypo teisėtasis įpėdinis, sušvelnino vyriausybės pasikeitimą, palikdamas senąjį ministrų kabinetą, kuris, be to, neturėjo laiko susidėvėti, nes jis dar nespėjo išvysti pasaulio.
Tokį pasirinkimą patarė jam rojalistinių buržuazijos frakcijų vadai. Senosios dinastinės opozicijos galva, nesąmoningai sudaręs tiltą į „National’io“ respublikonus, dar labiau tiko visiškai sąmoningai sudaryti tiltą iš buržuazinės respublikos į monarchiją.
Odilonas Baro buvo vadas vienintelės senos opozicinės partijos, kuri, visą laiką veltui kovojusi dėl ministro portfelio, dar nebuvo suspėjusi galutinai susikompromituoti. Revoliucija greit iškeldavo į valstybės viršūnes vieną po kitos visas senąsias opozicines partijas, kad jos ne tik darbais, bet ir žodžiais turėtų atsisakyti, išsižadėti savo senųjų frazių ir pagaliau visos drauge būtų liaudies išmestos, kaip šlykštus jovalas, į istorijos šiukšlyną. Ir Baro, šis buržuazinio liberalizmo įkūnijimas, ištisus aštuoniolika metų slėpęs savo vidinį niekšingą tuštumą po tariamuoju išoriniu rimtumu, turėjo pereiti visas išdavystės pakopas. Jeigu kartais jį patį gąsdindavo jau pernelyg ryškus kontrastas tarp dabarties erškėčių ir praeities laurų, jam tereikėdavo pažvelgti į veidrodį — ir vėl grįždavo jo ministriškas susivaldymas ir žmogiškasis savimi pasididžiavimas. Veidrodyje atsispindėdavo Gizo veidas, Gizo, kuriam jis visuomet pavydėdavo, kuris nuolat jį tretiruodavo kaip mokinį, — paties Gizo, bet su olimpiška Odilono kakta. Vieno tik jis nematė ant savęs, — tai Mido ausų[6].
Vasario 24 dienos Baro išryškėjo tiktai gruodžio 20 dienos Baro asmenyje. Prie jo, orleanisto ir volterininko, prisidėjo, kaip kulto ministras, legitimistas ir jėzuitas Falu.
Keletui dienų praslinkus, vidaus reikalų ministerija buvo atiduota maltusininkui Leonui Fošei. Teisė, religija, politinė ekonomija! Baro vyriausybėje visa tai buvo, ir, be to, ji suvienijo orleanistus su legitimistais. Trūko tik bonapartisto. Bonapartas dar slėpė savo pretenzijas į Napoleono vaidmenį, nes Sulukas dar nevaidino Tuseno Luvertiuro.
„National’io“ partija tučtuojau buvo pašalinta iš visų aukštesniųjų postų, kur ji buvo įlindusi. Policijos prefektūra, paštų valdyba, generalinė prokuratūra, Paryžiaus merija, — viskas atiteko seniesiems monarchijos statytiniams. Legitimistas Šangarnjė tapo bendru Senos departamento Nacionalinės gvardijos, mobilinės gvardijos ir reguliarios kariuomenės pirmosios divizijos vyriausiuoju vadu; orleanistas Biužo buvo paskirtas Alpių armijos vyriausiuoju vadu. Tasai pareigūnų keitimas Baro vyriausybės metu vyko visą laiką. Pirmasis jo vyriausybės darbas buvo restauruoti senąją rojalistinę administraciją. Vienu akimirksniu pasikeitė visa oficialioji scena — kulisai, kostiumai, kalba, aktoriai, figūrantai, statistai, sufleriai, partijų pozicija, dramos varomosios jėgos, kolizijos turinys, visa situacija. Tik prieš pasaulio įkūrimą atsiradęs Steigiamasis susirinkimas tebebuvo savo vietoje. Tačiau nuo tos valandos, kai Nacionalinis susirinkimas paskyrė į aukštą postą Bonapartą, Bonapartas — Baro, o Baro — Šangarnjė, Prancūzija perėjo iš respublikos steigimo laikotarpio į įsteigtosios respublikos laikotarpį. Ir ką gi beturėjo veikti jau įsteigtoje respublikoje Steigiamasis susirinkimas? Žemę sukūrus, jos kūrėjui nebeliko nieko kita, kaip -pabėgti į dangų. Steigiamasis susirinkimas buvo pasiryžęs nesekti jo pavyzdžiu; Nacionalinis susirinkimas buvo paskutinis buržuazinių respublikonų partijos prieglobstis. Jei visos vykdomosios valdžios priemonės buvo jai atimtos, tai ar neliko jos rankose dar visa steigiamosios valdžios galia? Jos pirmoji mintis buvo žūt būt išlaikyti savo rankose suvereninį postą ir su jo pagalba atgauti prarastąsias pozicijas. Pakanka tik nuversti Baro vyriausybę, pakeičiant ją „National’io“ vyriausybe, ir rojalistai valdininkai tuojau turės užleisti administracijos rūmus, o trispalvis personalas triumfuodamas grįš atgal. Nacionalinis susirinkimas nutarė nuversti vyriausybę, ir pati vyriausybė suteikė jam tokią progą užpulti, kad Konstituanta tinkamesnės nė išrasti negalėjo.
Atsimename, kad Luji Bonaparto vardas valstiečiams reiškė: šalin mokesčius! Šešias dienas sėdėjo jis prezidento kėdėje, o septintąją, gruodžio 27 d., jo vyriausybė pasiūlė palikti druskos mokestį, panaikintą laikinosios vyriausybės dekretu. Druskos mokesčiui ir vyno mokesčiui tenka privilegija būti Prancūzijos senosios finansų sistemos atpirkimo ožiu, ypač kaimo žmonių akyse. Valstiečių išrinktajam Baro vyriausybė negalėjo pakišti kartesnės epigramos prieš jo rinkėjus, kaip žodžiai: druskos mokesčio grąžinimas. Su druskos mokesčiu Bonapartas prarado savo revoliucinę druską, — valstiečių sukilimo Napoleonas išsisklaidė kaip rūkas, beliko mįslinga rojalistinės buržuazijos intrigos figūra. Ir ne be tikslo Baro vyriausybė šį netaktišką storžieviško iliuzijos sugriovimo aktą padarė pirmuoju prezidento valstybiniu aktu.
Konstituanta savo ruožtu godžiai stvėrėsi dvigubos progos — nuversti vyriausybę ir išstoti prieš valstiečių išrinktąjį kaip valstiečių interesų gynėja. Ji atmetė finansų ministro pasiūlymą, sumažino druskos mokestį ligi vieno trečdalio jo buvusio dydžio, padidindama tuo būdu 560 milijonų valstybės deficitą 60 milijonų ir po šito nepasitikėjimo votumo ramiai laukė vyriausybės atsistatydinimo. Štai kaip menkai ji tesuprato ją supantį naująjį pasaulį ir savo pasikeitusią padėtį. Už vyriausybės stovėjo prezidentas, o už prezidento — šeši milijonai rinkėjų, kurių kiekvienas įmetė į urną nepasitikėjimo votumą Konstituantai. Konstituanta grąžino nacijai jos nepasitikėjimo votumą. Juokingi mainai! Konstituanta užmiršo, kad jos votumai neteko priverstinio kurso. Druskos mokesčio atmetimas tik sustiprino Bonaparto ir jo vyriausybės pasiryžimą „baigti“ su Steigiamuoju susirinkimu. Prasidėjo ilgai trukusi dvikova, kuri užpildo visą paskutinę jo gyvenimo pusę. Sausio 29 d., kovo 21 d., gegužės 8 d. buvo didžiosios tos krizės dienos, o taip pat birželio 13-sios pirmtakai.
Prancūzai, — pavyzdžiui, Luji Blanas, — sausio 29 dieną laikė pasireiškimu konstitucinio prieštaravimo tarp suvereninio, nepaleistino, visuotinės rinkimų teisės pagimdyto Nacionalinio susirinkimo ir prezidento, kuris popieriuje atsakingas prieš Susirinkimą, o iš tikrųjų, kaip ir Susirinkimas, yra sankcionuotas visuotinės rinkimų teisės, — net daugiau: savo asmenyje vienija visus balsus, kurie yra pasiskirstę ir šimtą kartų išsisklaidę tarp atskirų Nacionalinio susirinkimo narių; be to, prezidentas turi savo rankose visą vykdomąją valdžią, virš kurios Nacionalinis susirinkimas laikosi tik kaip moralinė jėga. Toks sausio 29 d. įvykių aiškinimas supainioja žodinę kovos formą parlamente, spaudoje, klubuose su jos tikruoju turiniu. Luji Bonapartas ir Steigiamasis nacionalinis susirinkimas visai nebuvo vienapusiški tos pačios konstitucinės valdžios atskiri organai, stovį priešpriešiais vienas kitam; Bonapartas nebuvo vykdomoji valdžia, stovinti priešpriešiais įstatymų leidžiamajai valdžiai; Bonapartas — tai buvo pati jau įsteigtoji buržuazinė respublika, atsistojusi priešpriešiais jos įsteigimo įrankiams, priešpriešiais garbėtroškiškoms intrigoms ir ideologiniams reikalavimams buržuazijos revoliucinės frakcijos, kuri buvo įsteigusi respubliką, o dabar nustebusi pamatė, kad jos įsteigtoji respublika atrodo kaip restauruotoji monarchija, ir kuri dabar panorėjo prievartos keliu pratęsti steigiamąjį laikotarpį su jo ypatingomis sąlygomis, jo iliuzijomis, jo kalba ir jo personažais ir sutrukdyti jau subrendusiai buržuazinei respublikai pasireikšti savo visiškai užbaigtu, savitu pavidalu. Kaip Steigiamasis nacionalinis susirinkimas atstovavo nuvirtusiam atgal į jo tarpą Kavenjakui, taip Bonapartas atstovavo dar neatsiskyrusiam nuo jo Įstatymų leidžiamajam nacionaliniam susirinkimui, t. y. jau įsteigtosios buržuazinės respublikos Nacionaliniam susirinkimui.
Bonaparto išrinkimą galima buvo išaiškinti tik vieno vardo vietoje pastačius jo daugiaprasmes reikšmes, tik pakartojus šį išrinkimą naujo Nacionalinio susirinkimo rinkimuose. Senojo mandatas buvo kasuotas gruodžio 10 d. Tuo būdu sausio 29 d. susidūrė ne vienos ir tos pačios respublikos prezidentas ir Nacionalinis susirinkimas, o, iš vienos pusės, besikuriančios respublikos Nacionalinis susirinkimas, iš antros — jau įsteigtosios respublikos prezidentas, dvi valdžios, įkūnijusios du visiškai skirtingus respublikos gyvenimo proceso laikotarpius. Vienoje pusėje stovėjo nežymi respublikoninės buržuazijos frakcija, — tik ji galėjo paskelbti respubliką, su gatvių kovos ir teroro pagalba išplėšti ją iš revoliucinio proletariato rankų ir apmesti konstitucijoje idealius tos respublikos bruožus; antroje — visa rojalistinė buržuazijos masė, — tik ji pajėgė viešpatauti šioje jau įsteigtoje buržuazinėje respublikoje, nuplėšti nuo konstitucijos jos ideologinį apdarą ir su savo įstatymų leidimo bei sava administracijos pagalba įgyvendinti būtinas sąlygas proletariatui pavergti.
Audra, prasiveržusi sausio 29 d., kaupė savo elementus visą sausio mėnesį. Konstituanta, reikšdama nepasitikėjimo votumą Baro vyriausybei, norėjo priversti ją atsistatydinti. Tačiau Baro vyriausybė, atsakydama į tai, iš savo pusės pasiūlė Konstituanta pareikšti pačiai sau galutinį nepasitikėjimo votumą, pasmerkti save savižudybei, dekretuoti savo pačios paleidimą. Rato, vienas nežymiausių deputatų, vyriausybės pakurstytas, sausio 6 d. tai pasiūlė Konstituantai, tai pačiai Konstituantai, kuri jau rugpiūčio mėnesį buvo nutarusi nesiskirstyti, kol išleis visą eilę organinių, konstituciją papildančių įstatymų. Vyriausybės šalininkas Fuldas jai tiesiai pareiškė, kad jos paleidimas reikalingas „pašlijusiam kreditui atstatyti“. Ir iš tikrųjų, argi ji nekenkė kreditui, užtęsdama laikinąją būklę ir vėl sukeldama abejonių Baro asmenyje — dėl Bonaparto ir Bonaparto asmenyje — dėl jau įsteigtosios respublikos? Olimpietis Baro, virtęs pašėlusiu Orlandu iš baimės, kad jam neišplėštų pagaliau pasiekto ministro pirmininko posto, tegavus juo vos dvi savaites pasidžiaugti, posto, kurio laukti jį kartą respublikonai jau buvo privertę ištisą „deceniuma“, t. y. dešimtį mėnesių, Baro elgėsi su vargšu Susirinkimu pikčiau kaip tironas. Švelniausi jo žodžiai buvo: „su juo neįmanoma jokia ateitis“. Ir iš tikrųjų, jis beatstovavo dabar tik praeičiai. „Jis nepajėgia, — ironiškai pridūrė jis, — aprūpinti respubliką tokiomis institucijomis, kurios yra reikalingos jai sustiprinti“. Ir iš tikrųjų! Kartu su nepaprastu Susirinkimo antagonizmu proletariato atžvilgiu sugniužo ir jo buržuazinė energija, o su jo antagonizmu rojalistų atžvilgiu vėl atgijo jo respublikoniškas patosas. Tuo būdu jis buvo dvigubai nepajėgus sustiprinti atitinkamomis institucijomis buržuazinę respubliką, kurios jis nebesuprato.
Kartu su Rato pasiūlymu vyriausybė sukėlė visoje šalyje ištisą peticijų audrą; kasdien iš visų Prancūzijos kampų lėkė Konstituantai ant galvos krūvos billets-doux[7], kuriuose ji didesniu ar mažesniu griežtumu buvo prašoma paleisti save ir surašyti savo testamentą. Konstituanta, iš savo pusės, sukėlė kontrpeticijas, kuriomis iš jos buvo reikalaujama pasilikti gyvai. Rinkiminė kova tarp Napoleono ir Kavenjako atsinaujino kaip kova peticijomis už ir prieš Nacionalinio susirinkimo paleidimą. Peticijos turėjo būti papildomieji gruodžio 10 d. komentarai. Ši agitacija truko visą sausio mėnesį.
Savo konflikte su prezidentu Konstituanta negalėjo pasiremti tuo, kad ji yra kilusi iš visuotinių rinkimų, nes priešininkai арeliavo prieš ją kaip tik į visuotinę rinkimų teisę. Ji negalėjo pasiremti jokia teisine valdžia, nes reikalas lietė kovą prieš teisėtąją valdžią. Ji negalėjo nuversti vyriausybės nepasitikėjimo votumais, kaip ji mėgino tai daryti dar sausio 6 d. ir 26 d., nes vyriausybė nebuvo jos pasitikėjimo reikalinga. Jai beliko viena išeitis — sukilimas. Sukilimo kovos pajėgas sudarė respublikoninė Nacionalinės gvardijos dalis, mobilinė gvardija ir revoliucinio proletariato centrai — klubai. Mobiliai, šitie birželio dienų didvyriai, ir gruodžio mėnesį tebesudarė organizuotą respublikoninių buržuazijos frakcijų kovos jėgą, lygiai kaip prieš birželį Nacionalinės dirbtuvės sudarė revoliucinio proletariato organizuotą kovos jėgą. Lygiai kaip Vykdomoji Konstituantos komisija, nusprendusi baigti su tapusiais jai nebepakenčiamais proletariato reikalavimais, brutaliai puolė Nacionalines dirbtuves, taip Bonaparto vyriausybė, nusprendusi baigti su tapusiais nebepakenčiamais respublikoninių buržuazijos frakcijų reikalavimais, puolė mobilinę gvardiją. Ji nutarė mobilinę gvardiją paleisti. Viena jos dalis buvo atleista ir išmesta į gatvę, kita — gavo naują organizaciją, monarchistinę, vietoje demokratinės, ir jos alga buvo sumažinta ligi paprastos reguliarios kariuomenės algos. Mobilinė gvardija atsidūrė birželio sukilėlių padėtyje, ir spaudoje kas dieną ėmė rodytis mobilių viešos atgailos, kuriose jie pripažindavo savo kaltę birželio mėn. ir maldaudavo proletariatą atleisti.
O klubai? Nuo to momento, kai Steigiamasis susirinkimas Baro asmenyje sukėlė abejonių dėl prezidento, prezidento asmenyje — dėl įsteigtosios buržuazinės respublikos, o jos asmenyje — iš viso dėl buržuazinės respublikos, — aplink jį neišvengiamai susispietė visi vasario respubliką steigusieji elementai, visos partijos, norėjusios nuversti esamą respubliką ir prievarta grąžinti ją į buvusią būklę, paversti ją respublika, išreiškiančia jų klasinius interesus ir principus. Tai, kas buvo įvykę, buvo iš gyvenimo išbraukta; kas buvo susikristalizavę iš revoliucinio judėjimo, vėl išskydo; respublika, dėl kurios buvo kovojama, vėl tapo neaiškia vasario dienų respublika, kurios paskirtį kiekviena partija suprato savaip. Valandėlei partijos vėl užėmė savo senąsias vasario pozicijas, nepritardamos betgi vasario iliuzijoms. Trispalviai „National’io“ respublikonai ėmė vėl remtis demokratiniais „Réforme“ respublikonais, išstumdami juos kaip priešakinius kovotojus į parlamentinės kovos avansceną. Demokratiniai respublikonai vėl ėmė remtis socialistiniais respublikonais — sausio 27 d. viešas manifestas paskelbė jų susitaikymą ir susivienijimą — ir klubuose ruošė dirvą sukilimui. Vyriausybinė spauda teisingai įžiūrėjo „National’io“ trispalviuose respublikonuose atgimusius birželio sukilėlius. Kad išsilaikytų buržuazinės respublikos priešakyje, jie buvo pasiryžę aukoti pačią buržuazinę respubliką. Sausio 26 d. ministras Fošė pasiūlė įstatymą apie sąjungų teisę, kurio pirmasis paragrafas skelbė: „Klubai draudžiami“. Jis siūlė tą įstatymo projektą kaip neatidėliotiną tuojau pat svarstyti. Konstituanta atmetė skubotumo klausimą, o sausio 27 d. Ledriu-Rolenas įteikė 230 atstovų pasirašytą pasiūlymą iškelti vyriausybei teismo bylą dėl konstitucijos pažeidimo. Kėlimas vyriausybei bylos tokiu momentu, kada tai reiškė arba netaktišką teisėjo, t. y. rūmų daugumos, bejėgiškumo atskleidimą arba bejėgišką kaltintojo protestą prieš pačią tą daugumą, — štai tas didysis revoliucinis kozyris, kuriuo Kalnas-pagrandukas nuo to laiko ėmė lošti kiekvieną lemiamąjį krizės momentą. Vargšas Kalnas, prislėgtas savo paties vardo svorio!
Blankis, Barbesas, Raspajis ir kiti gegužės 15 d. mėgino išvaikyti Steigiamąjį susirinkimą, įsiverždami Paryžiaus proletariato priešakyje į jo posėdžių salę. Baro ruošė tam pačiam Susirinkimui moralinį gegužės 15 d. pakartojimą, norėdamas padiktuoti jam dekretą apie išsiskirstymą ir uždaryti jo posėdžių salę. Tas pats Susirinkimas buvo pavedęs Baro pradėti tardymą prieš gegužės įvykių kaltininkus; o dabar, kai Baro stojo prieš jį kaip rojalistinis Blankis, o Susirinkimas ėmė ieškoti prieš Baro sąjungininkų klubuose, revoliucinio proletariato tarpe, Blankio partijoje, — dabar neatlaidusis Baro kankino jį savo pasiūlymu išimti gegužės suimtuosius iš prisiekusiųjų posėdininkų teismo ir perduoti juos „National’io“ partijos išgalvotam aukščiausiajam teismui — haute-cour. Nuostabu, kaip baimė dėl ministro portfelio sugebėjo išgauti iš mūsų Baro galvos sąmojo perlus, vertus Bomaršės! Nacionalinis susirinkimas po ilgų svyravimų priėmė jo pasiūlymą. Gegužės sukilėlių atžvilgiu jis vėl įgavo normalų pobūdį.
Jeigu prezidentas ir ministrai stūmė Konstituantą į sukilimo kelią, tai Konstituanta savo ruožtu stūmė prezidentą ir vyriausybę į valstybės perversmo kelią, nes jie neturėjo jokios teisėtos priemonės ją paleisti. Tačiau Konstituanta buvo konstitucijos motina, o konstitucija buvo prezidento motina. Stojęs į valstybės perversmo kelią, prezidentas naikino konstituciją, o kartu su ja savo respublikinį teisinį pagrindą. Tada jis būtų priverstas iškelti savo imperatorines teises, bet imperatorinės teisės atgaivintų orleanistines, o jos abi nubluktų prieš legitimistines teises. Teisėtosios respublikos žlugimas galėjo sukelti tik jo antipodo, legitiminės monarchijos, triumfą, nes tuo momentu orleanistai tik buvo vasario nugalėtieji, o Bonapartas buvo tik gruodžio 10 d. nugalėtojas, ir abi partijos galėjo priešpriešiais respublikinei uzurpacijai pastatyti tik savo taip pat uzurpuotas iš monarchijos teises. Legitimistai suprato momento palankumą ir visiškai atvirai konspiravo. Jie galėjo tikėtis generolo Šangarnjės asmenyje susirasią savo Monką[8]. Apie baltosios monarchijos artėjimą buvo taip atvirai skelbiama jų klubuose, kaip proletarų klubuose — apie raudonosios respublikos artėjimą.
Sėkmingai nuslopintas sukilimas būtų išgelbėjęs vyriausybę nuo visų sunkumų. „Teisėtumas mus žudo“ — sušuko Odilonas Baro. Sukilimas būtų leidęs paleisti Konstituantą visuomenės labo pretekstu, pažeisti konstituciją pačios konstitucijos dėlei. Brutali Odilono Baro kalba Nacionaliniame susirinkime, pasiūlymas uždaryti klubus, triukšmingas 50 trispalvių prefektų atleidimas nuo pareigų ir jų pakeitimas rojalistais, mobilinės gvardijos paleidimas, Šangarnjės paniekinamas elgimasis su jos vadais, katedros grąžinimas profesoriui Lerminjei, kuris jau Gizo laikais buvo tapęs nebepakenčiamas, nereagavimas į legitimistų išsišokimus — visa tai turėjo sukelti sukilimą. Tačiau sukilimas tylėjo. Jis laukė signalo iš Konstituantos, o ne iš vyriausybės.
Pagaliau atėjo sausio 29 diena, kada turėjo būti svarstomas Matjės de la Dromo pasiūlymas besąlygiškai atmesti Rato pasiūlymą. Legitimistai, orleanistai, bonapartistai, mobilinė gvardija, Kalnas, klubai, — visi tą dieną konspiravo, kiekvienas tiek prieš savo tariamąjį priešą, tiek ir prieš tariamąjį sąjungininką. Bonapartas Konkordijos aikštėje raitas priiminėjo kariuomenės dalies paradą, Šangarnjė vaidino savo efektingus strategiškus manevrus, Konstituanta rado savo posėdžių rūmus užimtus kariuomenės. Visų besikryžiuojančių vilčių, būkštavimų, lūkesčių, nerimasčių, įtempimų, sąmokslų centras, Steigiamasis susirinkimas, drąsus kaip liūtas, šiuo jam rimtesniu negu bet kada pasauliniu-istoriniu momentu nesusvyravo nė valandėlės. Jis buvo panašus į tą kovotoją, kuris ne tik bijojo pavartoti savo paties ginklą, bet ir jautėsi privaląs palikti nesužalotą savo priešo ginklą. Su panieka mirčiai jis pasirašė sau mirties nuosprendį ir atsisakė besąlygiškai atmesti Rato pasiūlymą. Pats atsiradęs apgulos stovyje, jis nubrėžė ribą savo steigiamajai veiklai, kurios būtini rėmai buvo Paryžiaus apgulos stovis. Jo kerštas buvo jo vertas: kitą dieną jis paskyrė tardymą dėl baimės, kurią jam įvarė vyriausybė sausio 29 d. Kalnas parodė revoliucinės energijos ir politinio susipratimo trūkumą, leisdamas „National’io“ partijai išnaudoti save kaip kovos šauklį šioje didelėje intrigų komedijoje. „Nacional'io“ partija padarė paskutinį mėginimą išlaikyti toliau savo rankose jau įsteigtosios buržuazinės respublikos valdžios monopolį, kurį ji turėjo respublikos atsiradimo laikotarpiu. Tatai baigėsi fiasko.
Jeigu sausio krizės metu reikalas lietė Konstituantos egzistenciją, tai kovo 21 d. krizės metu reikalas lietė konstitucijos egzistenciją; pirmuoju atveju tatai lietė „National’io“ partijos personalą, antruoju — jos idealą. Savaime suprantama, kad „padorieji“ respublikonai pigiau pardavė dangišką savo ideologiją, negu naudojimąsi vyriausybine valdžia žemėje.
Kovo 21 d. Nacionalinio susirinkimo dienotvarkėje buvo pastatytas Fošės įstatymo projektas, nukreiptas prieš sąjungų teisę: klubų uždarymas. Konstitucijos 8 str. laiduoja visiems prancūzams sąjungų teisę. Vadinasi, klubų uždarymas buvo aiškus konstitucijos pažeidimas, ir pati Konstituanta turėjo sankcionuoti savo Šventenybės išniekinimą. Tačiau klubai juk buvo revoliucinio proletariato susirinkimų vieta, jo konspiracinės būstinės. Pats Nacionalinis susirinkimas buvo uždraudęs darbininkų koalicijas prieš savuosius buržua. O kas gi buvo klubai, jei ne visos darbininkų klasės koalicija prieš visą buržuazijos klasę, jei ne atskiros darbininkų valstybės prieš buržuazinę valstybę sukūrimas? Argi tai nebuvo eilė proletariato steigiamųjų susirinkimų ir tiek pat mūšiui pasiruošusių sukilimo armijos dalinių? Konstitucija visų pirma turėjo konstituoti buržuazijos viešpatavimą. Tad suprantama, kad sąjungų teise ji vadino buvimą tik tų sąjungų, kurios suderinamos su buržuazijos viešpatavimu, t. y. su buržuazine santvarka. Jeigu konstitucija iš teorinio mandagumo kalbėjo bendrais posakiais, tai argi nebuvo vyriausybės ir Nacionalinio susirinkimo, kurie ją turėjo atskirais atvejais aiškinti ir pritaikyti? Ir jeigu pirminiame respublikos laikotarpyje klubai faktiškai buvo uždrausti dėl apgulos stovio, tai argi negalima buvo jų uždrausti įstatymu jau sutvarkytoje, įsteigtoje respublikoje? Trispalviai respublikonai tokiam prozaiškam konstitucijos aiškinimui tegalėjo priešpastatyti tik išpūstą konstitucijos frazeologiją. Dalis jų, Panjeras, Diukleras ir kt., balsavo už vyriausybę ir tuo būdu sudarė jai daugumą. Kita dalis su arkangelu Kavenjaku ir bažnyčios tėvu Marastu priešakyje, priėmus straipsnį apie klubų uždraudimą, pasitraukė kartu su Ledriu-Rolenu ir Kalnu į vienos iš komisijų salę — ir „surengė pasitarimą“. — Nacionalinis susirinkimas buvo paralyžiuotas, jam jau trūko nutarimams daryti reikalingo kvorumo. Čia kaip tik laiku komisijos patalpoje ponas Kremjė priminė, kad iš čia kelias eina tiesiog į gatvę ir kad dabar jau ne 1848 m. vasaris, o 1849 m. kovas. „National’io“ partija, staiga praregėjusi, grįžo į Nacionalinio susirinkimo posėdžių salę, o paskui ją dar kartą apmulkintas Kalnas, kuris, nuolatos revoliucinių geismų kankinamas, taip pat nuolatos ieškojo konstitucinės išeities; ir vis dėlto jis geriau jausdavosi savo vietoje už buržuazinių respublikonų nugaros, negu revoliucinio proletariato priešaky. Taip buvo suvaidinta ši komedija. Pati Konstituanta nutarė, kad konstitucijos teksto pažeidimas yra vienintelis teisingas jos prasmės išaiškinimas.
Liko sureguliuoti dar vieną punktą: įsteigtosios respublikos santykį su Europos revoliucija, jos užsienio politiką. 1849 m. gegužės 8 d. Steigiamajame susirinkime, kuris baigė savo paskutines dienas, viešpatavo neįprastas susijaudinimas. Prancūzijos armijos puolimas prieš Romą, jos atrėmimas iš romiečių pusės, jos politinė gėda ir karinis fiasko, Prancūzijos respublikos įvykdytas klastingas Romos respublikos nužudymas, antrojo Bonaparto pirmasis žygis prieš Italiją — štai kas buvo Steigiamojo susirinkimo dienotvarkėje. Kalnas dar kartą griebėsi savo svariausios kortos: Ledriu-Rolenas vėl padėjo ant pirmininko stalo nuolatinį kaltinamąjį aktą prieš vyriausybę, šį kartą nukreiptą ir prieš Bonapartą, dėl konstitucijos pažeidimo.
Gegužės 8 d. motyvas vėliau pasikartojo birželio 13 d. motyve. Išsiaiškinkime, kas gi buvo toji ekspedicija prieš Romą.
Kavenjakas jau 1848 m. lapkričio viduryje buvo išsiuntęs karo laivyną į Čivitą Vekiją, norėdamas apsaugoti popiežių, paimti jį į laivą ir pervežti į Prancūziją. Popiežius turėjo palaiminti „padoriąją“ respubliką ir užtikrinti Kavenjako išrinkimą prezidentu. Su popiežium Kavenjakas norėjo pagauti ant meškerės kunigus, su kunigais — valstiečius, o su valstiečiais — prezidento postą. Savo artimiausiu tikslu būdama rinkiminė reklama, Kavenjako ekspedicija tuo pačiu metu buvo protestas ir grasinimas Romos revoliucijai. Jos užuomazgoje glūdėjo Prancūzijos intervencija popiežiaus naudai.
Šita intervencija bendrai su Austrija ir Neapoliu popiežiaus naudai prieš Romos respubliką buvo nuspręsta gruodžio 23 d. pirmajame Bonaparto ministrų tarybos posėdyje. Falu yra vyriausybėje — reiškia popiežius yra Romoje ir, be to, popiežiaus Romoje. Bonapartui tapti valstiečių prezidentu nebereikėjo popiežiaus, tačiau jam reikėjo išsaugoti popiežiaus valdžią, kad jis galėtų užtikrinti sau valstiečius. Jų lengvatikiškumas padarė jį prezidentu. Kartu su tikėjimu jie neteko lengvatikiškumo, o su popiežium — tikėjimo. O dėl susivienijusių orleanistų ir legitimistų, viešpatavusių Bonaparto vardu, tai juk pirma, negu, grąžinti karalių, reikėjo grąžinti valdžią, kuri šventina karalius. Tačiau, nekalbant jau apie jų rojalizmą, — be senos Romos, esančios pasaulietiškoje popiežiaus valdžioje, nėra popiežiaus, be popiežiaus nėra katalikybės, be katalikybės nėra prancūzų tikybos, o be tikybos kas pasidarytų iš senosios prancūzų visuomenės? Ipoteka dangiškoms gėrybėms, kurią duoda valstiečiui tikyba, laiduoja ipoteką, kurią turi buržua valstiečių žemei. Vadinasi, Romos revoliucija buvo toks pat baisus pasikėsinimas į nuosavybę, į buržuazinę tvarką, kaip ir birželio revoliucija. Atstatytas buržuazijos viešpatavimas Prancūzijoje reikalavo popiežiaus valdžios restauravimo Romoje. Pagaliau Romos revoliucionierių asmenyje buvo mušami Prancūzijos revoliucionierių sąjungininkai; kontrrevoliucinių klasių sąjunga įsteigtoje Prancūzijos respublikoje buvo natūraliai papildyta Prancūzijos respublikos sąjunga su Šventąja sąjunga, Neapoliu ir Austrija. Ministrų tarybos gruodžio 23 d. nutarimas Konstituantai nebuvo paslaptis. Jau sausio 8 d. Ledriu-Rolenas interpeliavo dėl to vyriausybę, vyriausybė paneigė, ir Nacionalinis susirinkimas perėjo prie kito dienotvarkės punkto. Ar jis patikėjo vyriausybės žodžiais? Mes žinome, kad jis visą sausį nieko kita nedarė, kaip tik votavo jai nepasitikėjimą. Bet jeigu vyriausybės vaidmuo buvo meluoti, tai Susirinkimo vaidmeniui atiteko tariamai patikėti jos melu ir tuo gelbėti respublikoninį dekorumą.
Tuo tarpu Pjemontas buvo sumuštas. Karolis Albertas atsisakė nuo sosto, Austrijos armija beldėsi į Prancūzijos vartus, Ledriu-Rolenas griežtai interpeliavo. Tačiau vyriausybė įrodė, kad ji Šiaurės Italijoje tik tęsė Kavenjako politiką, o Kavenjakas savo ruožtu tik tęsė laikinosios vyriausybės, t. y. Ledriu-Roleno politiką. Šį kartą ji net gavo iš Nacionalinio susirinkimo pasitikėjimo votumą ir buvo įgaliota laikinai užimti patogų punktą Šiaurės Italijoje, — tai turėjo sustiprinti taikos derybas su Austrija dėl Sardinijos žemių integralumo ir Romos klausimo. Kaip žinoma, Italijos likimas yra sprendžiamas Šiaurės Italijos mūšių laukuose. Tad Prancūzijai reikėjo arba sutikti, kad po Lombardijos ir Pjemonto pasiduotų ir Roma, arba paskelbti karą Austrijai, o kartu su ja ir Europos kontrrevoliucijai. Nejaugi Nacionalinis susirinkimas staiga Baro vyriausybę palaikė senuoju Visuomenės gelbėjimo komitetu? Arba save patį — Konventu? Kam tad tu‚ turėjo Prancūzijos kariuomenė užimti kažkokį punktą Šiaurės Italijoje? Po tokiu permatomu šydu buvo slepiama ekspedicija prieš Romą.
Balandžio 14 d. 14 000 kareivių, Udino vadovaujami, išplaukė į Čivitą Vekiją; balandžio 16 d. Nacionalinis susirinkimas suteikė vyriausybei 1 200 000 frankų kreditą, kad ji galėtų tris mėnesius laikyti Viduržemio jūroje paruoštą intervencinę eskadrą. Tuo būdu jis suteikė vyriausybei visas priemones intervencijai prieš Romą, dėdamasis verčiąs ją veikti prieš Austriją. Jis nematė, ką vyriausybė darė, o tik klausėsi, ką ji kalbėjo. Tokio tikėjimo nerastum nė Izraelyje. Steigiamasis susirinkimas buvo patekęs į tokią padėtį, kad jis nedrįso žinoti, ką turi daryti įsteigtoji respublika.
Pagaliau gegužės 8 d. buvo suvaidinta paskutinė komedijos scena. Konstituanta iš vyriausybės pareikalavo skubių priemonių, kad ekspedicija prieš Italiją būtų nukreipta į jai skirtą tikslą. Bonapartas tą patį vakarą įdėjo „Moniteur’e“ laišką, kuriame išreiškė Udino savo didžiausią dėkingumą. Gegužės 11 d. Nacionalinis susirinkimas atmetė kaltinamąjį aktą prieš tą patį Bonapartą ir jo ministrus. Ir Kalnas, užuot sutraukęs tą melo tinklą, iš parlamentinės komedijos padarė tragediją ir pats suvaidino joje Fukjės-Tenvilio vaidmenį, tačiau po skolintuoju iš Konvento liūto kailiu jis teparodė įgimtą savo smulkiaburžuazinį veršiuko kailį!
Antrąją Konstituantos gyvenimo pusę galima reziumuoti taip: sausio 29 d. ji sutiko su tuo, kad rojalistinės buržuazijos frakcijos yra natūralūs jos įsteigtosios respublikos šeimininkai, kovo 21 d., — kad konstitucijos pažeidimas yra jos įgyvendinimas, ir gegužės 11 d. — kad pompastiškai paskelbtoji pasyvi Prancūzijos respublikos sąjunga su kovojančiomis dėl savo laisvės Europos tautomis reiškia jos aktyvią sąjungą su Europos kontrrevoliucija.
Prieš palikdamas sceną, šis pasigailėjimo vertas Susirinkimas dvi dienas prieš savo gimimo metines, gegužės 4 d., dar suteikė sau malonumą atmesti pasiūlymą amnestuoti birželio sukilėlius. Visiškai netekusi savo valdžios, liaudies mirtinai nekenčiama, grubiai atstumta, išniekinta ir su panieka pamesta buržuazijos, kurios įrankiu ji buvo, priversta savo gyvenimo antrojoje pusėje išsižadėti pirmosios, netekusi savo respublikoniškų iliuzijų, be didelių darbų praeityje, be vilčių ateityje, pradėjusi atskiromis kūno dalimis gyva pūti, Konstituanta sugebėjo tik galvanizuoti savo paties lavoną, nuolat išsišaukdama birželio pergalės viziją, iš naujo ją pergyvendama, vis iš naujo pasmerkdama pasmerktuosius ir tuo būdu įsitikindama, kad ji tebeegzistuoja. Vampiras, gyvenęs birželio sukilėlių krauju!
Ji paliko po savęs buvusį valstybės deficitą, padidėjusį dėl birželio sukilimo išlaidų, dėl druskos mokesčio panaikinimo, dėl atlyginimų, išmokėtų plantacijų savininkams už negrų vergijos panaikinimą, dėl ekspedicijos prieš Romą išlaidų, pagaliau dėl vyno mokesčio panaikinimo; šį mokestį ji panaikino prieš pat savo mirtį, kaip piktdžiugis senis, patenkintas galįs užkarti savo laimingajam įpėdiniui kompromituojančią garbės skolą.
Pirmomis kovo mėnesio dienomis prasidėjo rinkiminė agitacija rinkimams į Įstatymų leidžiamąjį nacionalinį susirinkimą. Dvi pagrindinės grupės varžėsi tarpusavyje: tvarkos partija ir demokratinė-socialistinė, arba raudonoji, partija; tarp judviejų stovėjo „konstitucijos draugai“, — tuo vardu trispalviai „National’io“ respublikonai stengėsi dėtis atskira partija. Tvarkos partija susikūrė tuojau po birželio įvykių, bet tik po gruodžio 10 d., kai ji galėjo atsikratyti buržuaziniais respublikonais, „National’io“ klika, paaiškėjo jos egzistavimo paslaptis: orleanistų ir legitimistų koalicija vienoje partijoje. Buržuazinė klasė buvo suskilusi į dvi dideles frakcijas, kurios iš eilės turėjo valdžios monopolį: stambūs žemvaldžiai — restauruotos monarchijos laikais, finansinė aristokratija ir pramonės buržuazija — liepos monarchijos laikais. Burbonas buvo karališkas vardas vyraujančiai vienos frakcijos interesų įtakai, Orleanas — karališkas vardas vyraujančiai antros frakcijos interesų įtakai; tik bevardėje respublikos viešpatijoje abi frakcijos, greta būdamos valdžioje, vienodai galėjo ginti savo bendrus klasinius interesus, nenutraukdamos tuo pačiu laiku savitarpio varžybų. Jeigu buržuazinė respublika negalėjo būti kas nors kita, kaip tik visos buržuazinės klasės viešpatavimas gryna ir išbaigta forma, tad ar galėjo ji būti kas kita, kaip legitimistais papildytų orleanistų viešpatavimas ir orleanistais papildytų legitimistų viešpatavimas, restauracijos ir liepos monarchijos sintezė? Buržuaziniai „National’io“ respublikonai neatstovavo jokiai ekonominiu pagrindu besiremiančiai stambiai jų klasės frakcijai, Jų reikšmė ir istorinė prasmė buvo ta, kad monarchijos laikais, priešingai abiem buržuazinėms frakcijoms, kurių kiekviena žinojo tik savo atskirą režimą, jie siekė įgyvendinti bendrą buržuazinės klasės režimą, bevardę respublikos viešpatiją, suidealizuodami ją ir puošdami antikinėmis arabeskomis, bet visų pirma sveikindami joje savo klikos viešpatavimą. Jeigu „National’io“ partija buvo apstulbinta, pamačiusi savo įsteigtosios respublikos viršūnėje susivienijusius rojalistus, tai ir rojalistai nemažiau klydo dėl savo bendro viešpatavimo fakto. Jie nesuprato, kad jeigu kiekviena jų frakcija, atskirai paėmus, buvo rojalistinė, tai jų cheminio junginio produktas būtinai turi būti respublikoninis; jie nesuprato, kad baltoji ir mėlynoji monarchija turi neutralizuotis trispalvėje respublikoje. Antagonizmas revoliuciniam proletariatui ir vis labiau ir labiau prie jo, kaip centro, linkstančioms pereinamosioms klasėms privertė abi tvarkos partijos frakcijas įtempti visą savo suvienytą jėgą ir išlaikyti tos suvienytosios jėgos organizaciją; kiekviena frakcija priešpriešiais restauraciniams ir ypatingiems kitos frakcijos siekimams turėjo iškelti bendrą viešpatavimą, t. y. respublikinę buržuazijos viešpatavimo formą. Ir štai mes matome, kad šitie rojalistai, pradžioje dar tikėję greita restauracija, vėliau stengęsi išlaikyti respublikinę formą, pagaliau su baisiais keiksmais ir pykčio putomis ant lūpų pripažino galį sugyventi tik respublikoje ir atidėjo restauraciją neribotam laikui. Bendras viešpatavimas stiprino kiekvieną iš abiejų frakcijų ir darė ją dar mažiau tinkamą ir linkusią pasiduoti kitai, t. у. restauruoti monarchiją.
Tvarkos partija savo rinkiminėje programoje atvirai paskelbė buržuazinės klasės viešpatavimą, t. y. išlaikymą gyvybinių jos viešpatavimo sąlygų: nuosavybės, šeimos, religijos, tvarkos! Suprantama, savo klasinį viešpatavimą ir to viešpatavimo sąlygas ji vaizdavo kaip civilizacijos viešpatavimą ir kaip būtinas materialinės gamybos ir iš jos kylančių visuomeninių mainų santykių sąlygas. Tvarkos partija turėjo didžiulių piniginių lėšų, ji organizavo visoje Prancūzijoje savo skyrius, ji buvo nusisamdžiusi visus senosios santvarkos ideologus, naudojosi visa esamosios vyriausybinės valdžios įtaka, turėjo nemokamų vasalų armiją visoje masėje smulkiosios buržuazijos ir valstiečių, kurie dar stovėjo toli nuo revoliucinio judėjimo ir laikė aukštai iškilusius nuosavybės atstovus natūraliais savo smulkiosios nuosavybės ir savo smulkių prietarų gynėjais. Atstovaujama visoje šalyje nesuskaitomos daugybės mažų karalių, tvarkos partija galėjo bausti kaip maištininką kiekvieną, kas nepripažintų jos kandidatų, atleidinėti maištaujančius darbininkus, nepaklusnius bernus, tarnus, agentus, geležinkelių valdininkus, raštininkus, visus civiliniame gyvenime jai priklausančius tarnautojus. Pagaliau kai kur ji galėjo palaikyti prasimanymą, kad respublikoninė Konstituanta sutrukdžiusi gruodžio 10 d. išrinktajam Bonapartui apreikšti savo stebuklingąsias jėgas. Kalbėdami apie tvarkos partiją, mes nepaminėjome bonapartistų. Tai buvo ne rimta buržuazinės klasės frakcija, bet rinkinys senų, prietaringų invalidų ir jaunų, netikinčių avantiūristų. — Tvarkos partija laimėjo rinkimus ir pasiuntė į Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą didžiulę daugumą.
Akivaizdoje susivienijusios kontrrevoliucinės buržuazijos visi jau revoliucionizuoti smulkiosios buržuazijos ir valstiečių klasės elementai, žinoma, turėjo jungtis su svarbiausiuoju revoliucinių interesų reiškėju — revoliuciniu proletariatu. Jau matėme, kaip parlamentiniai pralaimėjimai stūmė demokratinius smulkiosios buržuazijos vadus parlamente, t. y. Kalną, į sąjungą su socialistiniais proletariato vadais ir kaip už parlamento sienų bičiuliškų sandėrių atmetimas, brutalus buržuazinių interesų gynimas ir bankrotai stūmė tikrąją smulkiąją buržuaziją suartėti su tikruoju proletariatu. Sausio 27 d. Kalnas ir socialistai atšventė savo susitaikymą; 1849 m. vasario mėn. dideliame bankete jie iš naujo patvirtino savo susivienijimo aktą. Socialinė ir demokratinė partijos, darbininkų partija ir smulkiosios buržuazijos partija, susivienijo į socialinę-demokratinę partiją, t. y. į raudonąją partiją.
Akimirksniui paralyžiuota po birželio dienų vykusios agonijos Prancūzijos respublika pergyveno nuo apgulos stovio panaikinimo, nuo spalio 19 d., nenutrūkstamą eilę karštligiškų sukrėtimų. Pirma, kova dėl prezidento posto; paskui prezidento kova su Konstituanta; kova dėl klubų; byla Burže[9], kurioje palyginti su smulkiomis prezidento, susivienijusių rojalistų, „padoriųjų“ respublikonų, demokratinio Kalno ir socialistinių proletariato doktrinierių asmenybėmis — tikrieji proletariato revoliucionieriai iškilo tokiais senųjų laikų galiūnais, kokius tik pasaulinis tvanas palieka visuomenės paviršiuje arba kokie gali pasirodyti tik prieš visuomeninį tvaną; rinkiminė agitacija; mirties bausmės Brėa[10] užmušėjams įvykdymas; nuolatinės spaudos bylos; smurtiški policiniai vyriausybės įsikišimai į banketus; akiplėšiškos rojalistų provokacijos; Luji Blano ir Kosidjero atvaizdų išstatymas prie gėdos stulpo; nesiliaujanti kova tarp įsteigtosios respublikos ir Konstituantos, kova, kuri kaskart stūmė revoliuciją atgal į jos išeities tašką, kuri kaskart nugalėtoją darė nugalėtuoju, o nugalėtąjį — nugalėtoju, per vieną akimirksnį pakeisdavo partijų ir klasių padėtį, jų savitarpio ryšių nutraukimus ir susivienijimus; spartus Europos kontrrevoliucijos eigos vykimas; šlovinga vengrų kova; vokiečių sukilimai; ekspedicija prieš Romą; gėdingas Prancūzijos armijos pralaimėjimas ties Romos vartais, — šitame judėjimo sūkuryje, šitose istorinių neramumų kančiose, šitame dramatiškame revoliucinių aistrų, vilčių ir nusivylimų potvynyje ir atoslūgyje įvairios Prancūzijos visuomenės klasės turėjo skaičiuoti savaitėmis savo vystymosi laikotarpius, kurie anksčiau buvo jų skaičiuojami pusšimtmečiais. Žymi dalis valstiečių ir provincijų buvo revoliucionizuota. Jie ne tik buvo nusivylę Napoleonu, — raudonųjų partija siūlė jiems vietoj vardo turinį, vietoj tariamosios laisvės nuo mokesčių — legitimistams sumokėtojo milijardo grąžinimą, ipotekų sutvarkymą ir palūkininkavimo panaikinimą.
Net armija buvo užkrėsta revoliucine karštlige. Balsuodama už Bonapartą, ji balsavo už pergalę, o jis suteikė jai pralaimėjimą. Ji balsavo jo asmenyje už mažąjį kapralą, už kurio slepiasi didis revoliucijos karvedys, o jis grąžino jai išdidžius generolus, už kurių slepiasi paprasčiausias kapralas. Nebuvo abejonės, kad raudonoji partija, t. y. jungtinė demokratinė partija, turėjo pasiekti jei ne pergalę, tai bent stambų laimėjimą: Paryžius, armija, didelė provincijų dalis turėjo balsuoti už ją. Ledriu-Rolenas, Kalno vadas, buvo išrinktas nuo penkių departamentų; nė vienas tvarkos partijos vadas neturėjo tokio laimėjimo, nė viena tikrosios proletarinės partijos įžymybė. Šis išrinkimas atskleidžia mums demokratinės-socialistinės partijos paslaptį. Iš vienos pusės, Kalnas, tas parlamentinis demokratinės smulkiosios buržuazijos avangardas, buvo priverstas jungtis su socialistiniais proletariato doktrinieriais, o proletariatas, birželio mėnesį patyręs baisų materialinį pralaimėjimą, buvo priverstas ieškoti būdų vėl atsitiesti intelektualiniais laimėjimais; kadangi kitų klasių išsivystymas dar neleido proletariatui užgrobti revoliucinės diktatūros, jis turėjo pulti į savo išsivadavimo doktrinierių, socialistinių sektų steigėjų glėbį. Iš antros pusės, revoliuciniai valstiečiai, armija, provincijos palaikė Kalną, kuris tuo būdu perėmė jungtinių revoliucinių jėgų vadovavimą ir, susitardamas su socialistais, pašalino bet kurį susiskaldymą revoliucinėje stovykloje. Paskutinėje Konstituantos gyvavimo pusėje Kalnas reiškė jos respublikoniškąjį patosą ir privertė užmiršti savo nuodėmes, padarytas laikinosios vyriausybės, Vykdomosios komisijos ir birželio įvykių laikais. Tiek pat, kiek „National’io“ partija dėl savo pusinės prigimties leidosi rojalistinės vyriausybės slopinama, tiek pat Kalno partija, „National’io“ partijos viešpatavimo metu nustumta nuo scenos, dabar iškilo ir tapo revoliucijos atstove parlamente. Iš tikrųjų „National’io“ partija nieko negalėjo pastatyti priešpriešiais kitoms rojalistinėms frakcijoms, kaip tik garbėtroškas asmenybes ir idealistinius plepalus. Priešingai, Kalno partija atstovavo svyruojančiai tarp buržuazijos ir proletariato masei, kurios materialiniai interesai reikalavo demokratinių institucijų. Šalia Kavenjako ir Marasto Ledriu-Rolenas ir Kalnas atrodė tikra revoliucija, ir jie, suprasdami šį svarbų vaidmenį, įgavo tuo didesnės drąsos, kuo labiau revoliucinės energijos pasireiškimas apsiribodavo parlamentiniais išpuoliais, kaltinamųjų aktų sudarymais, grasinimais, balso pakėlimais, griausmingomis kalbomis ir kraštutinumais, kurie toliau frazių nėjo. Valstiečiai buvo beveik tokioje pat būklėje, kaip ir smulkioji buržuazija, jų socialiniai reikalavimai buvo maždaug tie patys. Todėl visi viduriniai visuomenės sluoksniai, kiek jie buvo pagauti revoliucinio judėjimo, turėjo matyti Ledriu-Rolene savo didvyrį. Ledriu-Rolenas buvo svarbiausias demokratinės smulkiosios buržuazijos personažas. Kovoje su tvarkos partija turėjo iškilti į pirmą vietą visų pirma pusiau konservatyvūs, pusiau revoliuciniai ir visiškai utopiniai tos santvarkos reformatoriai.
„National’io“ partija, „beatodairiniai konstitucijos draugai“, grynieji respublikonai visiškai pralaimėjo rinkimuose. Visai nežymi jų mažuma pateko į Įstatymų leidžiamuosius rūmus, jų žinomiausi vadai išnyko nuo scenos, jų tarpe net Marastas, vyriausias „padoriosios“ respublikos redaktorius ir Orfėjus.
Gegužės 28 d.[11] susirinko Įstatymų leidžiamasis susirinkimas, birželio 11 d. atsinaujino gegužės 8 d. susidūrimas. Ledriu-Rolenas Kalno vardu pateikė kaltinamąjį aktą prieš prezidentą ir vyriausybę, kurie buvo kaltinami pažeidę konstituciją, bombardavę Romą. Birželio 12 d. Įstatymų leidžiamasis susirinkimas atmetė tą kaltinamąjį aktą, kaip gegužės 11 d. jį buvo atmetęs Steigiamasis susirinkimas, bet šį kartą proletariatas privertė Kalną išeiti į gatvę, — tiesa, ne gatvių kovai, bet tik gatvių procesijai. Užtenka pasakyti, kad Kalnas stovėjo to judėjimo priešakyje, ir mes žinosime, kad šis judėjimas buvo nuslopintas ir kad 1849 m. birželis buvo tiek pat juokinga, kiek ir niekinga 1848 m. birželio karikatūra. Didįjį birželio 13 dienos pasitraukimą užtemdė nebent dar didesnis pranešimas apie mūšį, pateiktas Šangarnjės, kurį tvarkos partija iškėlė didžiu vyru. Kiekviena visuomenės epocha reikalinga savo didžių vyrų, ir jeigu jų nėra, tai ji juos išranda, kaip sako Helvecijus.
Gruodžio 20 d. egzistavo tik viena įsteigtosios buržuazinės respublikos pusė — prezidentas, gegužės 28 d. ji buvo papildyta antrąja puse — Įstatymų leidžiamuoju susirinkimu. Besisteigiančioji buržuazinė respublika 1848 m. birželio mėn. atžymėjo save istorijos metrikų knygoje negirdėtų mūšiu prieš proletariatą; įsteigtoji buržuazinė respublika 1849 m. birželio mėn. ten pat atžymėjo save neapsakoma komedija, jos suvaidinta su smulkiąja buržuazija. 1849 m. birželis buvo kerštas už 1848 m. birželį. 1849 m. birželio mėn. buvo nugalėti ne darbininkai, o nuslopinti smulkieji buržua, stovėję tarp darbininkų ir revoliucijos. 1849 m. birželis buvo ne kruvina tragedija tarp samdomojo darbo ir kapitalo, bet liūdnas spektaklis su kalėjimo scenomis, suvaidintas skolininko ir kreditoriaus. Tvarkos partija nugalėjo, ji tapo visagalė, — ji turėjo dabar parodyti, kas ji yra.
[1] „Journal des Débats“ („Debatų Laikraštis“) — konservatyvinis dienraštis, ėjo Paryžiuje nuo 1789 metų.
[2] Kartagina turi būti sugriauta.
[3] Turima galvoje Steigiamasis susirinkimas.
[4] Lelija — Burbonų legitiminės monarchijos emblema.
[5] — visi kartu.
[6] Midas — legendinis Frigijos karalius. Senovės padavimu, muzikinėse Apolono ir Pano varžybose Midas pripažino pirmenybę Panui, už tai supykęs Apolonas apdovanojo jį asilo ausimis; iš to ir kilo „Mido ausys“.
[7] — meilės laiškų.
[8] Anglų generolas; panaudojęs savo vadovybei pavestą kariuomenę Stiuartų dinastijai restauruoti 1660 m.
[9] Byla, iškelta 1848 gegužės 15 d. įvykių dalyviams, kaltinamiems samokslu prieš vyriausybę. Prieš teismą, vykusį Buržo mieste, stojo proletariato vadai (Blankis, Barbesas), o taip pat ir Kalno partijos dalis. Blankis buvo nuteistas dešimčiai metų vienutes kalėjimo. B. Flotas, Sobrije ir Raspajis— įvairų laiką kalėti. Barbesas, Alberas, Luji Blanas, Kosidjeras, Lavisonas ir Giuberas buvo nuteisti ištremti.
[10] Generolas Brėa, vadovavęs vienam kariuomenės daliniui, slopinusiam Paryžiaus proletariato birželio sukilimą, buvo sukilėlių užmuštas 1848 m. birželio 25 d. Fonteneblo rajone. Ryšium su tuo dviem sukilėliams buvo įvykdyta mirties bausmė.
[11] Pirmajame ir visuose vėlesniuose „Klasių kovos Prancūzijoje“ ir „Luji Bonaparto briumero aštuonioliktosios“ leidimuose klaidingai pažymėta gegužės 29 d. Iš tikrųjų Įstatymų leidžiamasis susirinkimas buvo atidarytas 1849 m. gegužės 28 d.