Laiškai: Karl Marx – Ferdinand Lassalle
Parašė: 1859 m. balandžio 19 d.
Šaltinis: Friedrich Engels. Valstiečių karas Vokietijoje (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962), 143-145.
Vertimas: iš vokiečių kalbos.
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė.
...Dabar panagrinėsiu „Francą fon Zikingeną“. Visų pirma turiu pagirti kompoziciją ir veiksmo gyvumą, o tai yra daugiau, negu galima pasakyti apie bet kurią šių laikų vokiečių dramą. Antra, šis veikalas, paliekant nuošalyje grynai kritišką pažiūrą į jį, pirmą kartą skaitant, mane smarkiai sujaudino, vadinasi, skaitytojus, kurie labiau pasiduoda jausmui, jis paveiks dar smarkiau. Tai antra, labai svarbi pusė. O dabar kita medalio pusė. Pirma — tai grynai formalus momentas,— jeigu jau rašei eilėmis, tai galėjai savo jambus apdoroti kiek meniškiau. Beje, nors poetai profesionalai ir bus šio nerūpestingumo šokiruoti, aš, aplamai imant, laikau jį pranašumu, nes mūsų poetai epigonai nebeturi nieko, kaip tik formalų blizgesį. Antra. Tavo sumanyta kolizija ne tik tragiška, bet ji ir yra ta pati tragiška kolizija, kuri, be jokios abejonės, atvedė į 1848—1849 metų revoliucinės partijos žlugimą. Todėl aš galiu tik visiškai sveikinti mintį padaryti ją centriniu šių laikų tragedijos punktu. Bet aš klausiu save, ar tavo pasiimta tema tinka šiai kolizijai pavaizduoti? Žinoma, Baltazaras[1] gali įsivaizduoti, kad jeigu Zikingenas savo maišto nebūtų laikęs riterišku kivirču, o būtų iškėlęs kovos prieš imperijos valdžią ir atviro karo su kunigaikščiais vėliavą, tai jis būtų laimėjęs. Bet ar galime mes pritarti tokiai iliuzijai? Zikingenas (o kartu su juo tam tikru laipsniu ir Hutenas) žuvo ne dėl savo klastos. Jis žuvo dėl to, kad sukilo prieš esamąją santvarką arba, tiksliau sakant, prieš naują esamosios santvarkos formą kaip riteris ir kaip žūvančios klasės atstovas. Atėmus iš Zikingeno tai, kas jam būdinga kaip asmenybei, turinčiai ypatingus įgimtus palinkimus, išsilavinimą ir t. t., liks Gecas fon Berlichingenas. O šitas pasigailėtinas subjektas mums parodo adekvatinės formos tragišką priešingumą tarp riterių ir imperatoriaus bei kunigaikščių, ir todėl Getė buvo teisus, pasirinkęs jį herojumi[2]. Kadangi Zikingenas,— o iš dalies ir pats Hutenas, nors tokie jo, kaip ir visų tam tikros klasės ideologų, pasisakymai turėjo pasireikšti žymiai pasikeitusia forma,— stoja prieš kunigaikščius (juk prieš imperatorių jis eina tik dėl to, kad imperatorius iš riterių imperatoriaus virsta kunigaikščių imperatoriumi), tai jis iš tikrųjų tik Don Kichotas, nors ir istoriškai pateisinamas. Kad jis pradeda maištą kaip riterių kivirčą, tereiškia vien tai, kad jis pradeda jį riteriškai. Jeigu jis būtų pradėjęs jį kitaip, tai būtų turėjęs betarpiškai ir iš pat pradžių apeliuoti į miestus ir valstiečius, t. y. kaip tik į tas klases, kurių vystymasis tolygus riterių neigimui.
Jei tu nenorėjai kolizijos suvesti tik į tą, kuri atvaizduota „Gece fon Berlichingene“,— o to tu neketinai,— tai Zikingenas ir Hutenas turėjo žūti, nes jie įsivaizdavo esą revoliucionieriai (to negalima pasakyti apie Gecą) ir visiškai taip pat, kaip apsišvietusioji 1830 metų lenkų bajorija, iš vienos pusės, skleidė šių laikų idėjas, o iš antros pusės, tikrovėje atstovavo reakcinės klasės interesams. Vadinasi, bajoriškieji revoliucijos atstovai,— už kurių skelbiamų vienybės ir laisvės lozungų vis dar slepiasi svajonė apie senąją imperiją ir kumščio teisę,— neturėtų tokiu laipsniu sutelkti visą dėmesį į save, kaip kad vyksta tavo dramoje. Ir, atvirkščiai, valstiečių (ypač jų) ir miestų revoliucinių elementų atstovai turėtų sudaryti gana esmingą aktyvų foną. Tuomet tu galėtum kur kas daugiau leisti pareikšti kaip tik labiausiai šiuolaikines idėjas naiviausia forma, o dabar pagrindinė idėja, be religijos laisvės, iš esmės lieka pilietinė vienybė. Noromis nenoromis tau tuomet tektų daugiau šekspyruoti, o dabar pagrindiniu tavo trūkumu aš laikau tai, kad tu rašai šileriškai, individus paversdamas paprastais laiko dvasios ruporais. Ar tu pats, kaip ir tavo Francas fon Zikingenas, iki tam tikro laipsnio nedarai diplomatinės klaidos, liuteroniškąją riterių opoziciją labiau vertindamas už plebėjiškąją Miuncerio opoziciją?
Toliau, charakteriams atvaizduoti trūksta kaip tik būdingų bruožų. Išimtys yra Karolis V, Baltazaras ir Richardas iš Triro. Tačiau kažin ar atsiras epocha, kuri turėtų ryškiau nubrėžtus charakterius, kaip XVI šimtmetis? Hutenas, mano nuomone, jau per daug vaizduoja vien tik „entuziazmą“, o tai nuobodu. Argi jis nebuvo kartu talentingas ir velniškai sąmojingas, ir todėl ar tu nepasielgei jo atžvilgiu labai neteisingai?
Kokiu laipsniu pats tavo Zikingenas, kuris, beje, taip pat perdaug abstrakčiai atvaizduotas, yra nuo visų jo asmeninių apskaičiavimų nepriklausančios kolizijos auka, matyti iš to, kad jam tenka savo riteriams propaguoti draugystę su miestais ir t. t. ir kad, iš antros pusės, jis pats mėgsta taikyti miestams kumščio teisės įstatymus...
[1] — vienas iš Lasalio dramos personažų.
[2] Čia turima galvoje Getės tragedija „Gecas fon Berlichingenas“.