Friedrich Engels. Liudvigas Feuerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga. IV dalis

Friedrich Engels
Liudvigas Feuerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga

IV

marx Štrausas, Baueris, Štirneris, Feuerbachas buvo Hegelio filosofijos atžalos, kiek jie nebuvo pasitraukę iš filosofijos dirvos. Po savo „Jėzaus gyvenimo“ ir „Dogmatikos“ Štrausas besivertė filosofine ir istorine-bažnytine, panašia į Renano, beletristika. Baueris padarė šį tą reikšminga tik krikščionybės atsiradimo istorijos srityje. Štirneris liko paprastu kuriozu net ir po to, kai Bakuninas sujungė jį su Prudonu ir tą mišinį pakrikštijo „anarchizmu“. Tik vienas Feuerbachas tebuvo įžymus filosofas. Tačiau jis ne tiktai kad nepajėgė peržengti ribų filosofijos, kuri tarėsi esanti kažkoks mokslų mokslas, iškilęs viršum visų atskirų mokslų ir rišąs juos į vieną, — jo akyse ta filosofija buvo neliečiama šventenybė, — bet net kaip filosofas jis sustojo pusiaukelėje, iš apačios buvo materialistas, iš viršaus idealistas. Jis Hegelio neįveikė kritikos ginklu, bet tiesiog numetė jį šalin, kaip kažką netinkama vartoti: tuo tarpu jis pats, lyginant su Hegelio sistemos enciklopediniu turtingumu, nesukūrė nieko pozityvaus, išskyrus išpūstą meilės religiją ir liesą, bejėgę moralę.

Bet irstant Hegelio mokyklai, susidarė dar kita kryptis, vienintelė, kuri tikrai davė vaisių. Ši kryptis daugiausia yra susijusi su Markso⁽¹⁾ vardu.

Ryšiai su Hegelio filosofija ir čia buvo nutraukti grįžtant prie materialistinio požiūrio. Tai reiškia, kad šios pakraipos žmonės pasiryžo tikrąjį pasaulį — gamtą ir istoriją — suprasti tokį, koks jis pats yra kiekvienam, kuris prie jo prieina be iš anksto susidarytų idealistinių prasimanymų; jie pasiryžo negailestingai paaukoti bet kokį idealistinį prasimanymą, kuris nesiderina su faktais, paimtais jų tarpusavio, o ne kokiame nors fantastiškame sąryšyje. Ir nieko kito materializmas aplamai nereiškia. Naujoji kryptis tuo tesiskyrė, kad čia pirmą kartą iš tikrųjų rimtai buvo pažiūrėta į materialistinę pasaulėžiūrą, kad jos — bent pagrindiniais bruožais — buvo nuosekliai laikomasi visose tiriamose žinijos srityse.

Hegelis nebuvo tiesiog numestas į šalį. Priešingai, buvo pagauta aukščiau nurodytoji revoliucinė jo filosofijos pusė, dialektinis metodas. Bet tas metodas savo hegeline forma buvo netinkamas. Hegeliui dialektika buvo sąvokos saviraida. Absoliutinė sąvoka ne tiktai kad nuo amžių — nežinia kur — egzistuoja, bet yra taip pat tikroji, gyvoji viso esamo pasaulio siela. Ji vystosi savęs link, pereidama visas joje pačioje esančias pakopas, kurios plačiau išgvildentos „Logikoje“. Paskui ji „nusavina“ save, pavirsdama gamta, kur ji, nesuvokdama pati savęs, įgavusi gamtinio būtinumo formą, pereina naują išsivystymą ir pagaliau žmoguje vėl grįžta į sąmonę. O istorijoje šita sąmonė vėl prasimuša iš grubios formos, kol pagaliau absoliutinė sąvoka vėl visiškai grįžta pati į save Hegelio filosofijoje. Gamtoje ir istorijoje pasireiškiąs dialektinis vystymasis, t. y. priežastinis ryšys to kylančio judėjimo, kuris pro visus vingius ir pro trumpalaikius atbulus žingsnius prasimuša iš žemesnės į aukštesnę pakopą, — tas vystymasis Hegeliui tėra tik atspaudas savaiminio sąvokos vystymosi, amžinai vykstančio nežinia kur, bet, šiaip ar taip, visiškai nepriklausomai nuo bet kurių mąstančių žmogaus smegenų. Šį ideologinį iškraipymą reikėjo pašalinti. Grįžę prie materialistinio požiūrio, žmonių sąvokose mes vėl įžiūrėjome tikrųjų daiktų atvaizdus, užuot matę tikruosiuose daiktuose atvaizdus absoliutinės sąvokos, esančios kurioje nors savo išsivystymo pakopoje. Tuo būdu dialektika buvo suvedama į mokslą apie bendruosius tiek išorinio pasaulio, tiek žmogaus mąstymo judėjimo dėsnius: dvi eilės dėsnių, kurie iš esmės tapatūs, o savo pasireiškimu skirtingi tik tiek, kad žmogaus galva gali juos taikyti sąmoningai, kai tuo tarpu gamtoje, — ligi šiol daugiausia ir žmonijos istorijoje, — jie prasiskina kelią nesąmoningai, išorinio būtinumo pavidalu, begalinėje tariamųjų atsitiktinumų eilėje. Tuo būdu sąvokų dialektika pati tapo tik sąmoningu tikrojo pasaulio dialektinio judėjimo atspindžiu. Drauge su tuo Hegelio dialektika buvo apversta, arba teisingiau — pastatyta ant kojų, nes anksčiau ji stovėjo ant galvos. Ir pažymėtina, kad ne mes vieni atradome šitą materialistinę dialektiką, kuri jau eilė metų yra mūsų geriausias darbo įrankis ir mūsų aštriausias ginklas; vokietis darbininkas Jozefas Dicgenas ją iš naujo atrado nepriklausomai nuo mūsų ir net nepriklausomai nuo Hegelio⁽²⁾.

Tuo būdu revoliucinė Hegelio filosolijos pusė buvo atstatyta ir kartu atpalaiduota nuo tų idealistinių apvalkalų, kurie Hegeliui trukdė ja nuosekliai pravesti. Didžioji pagrindinė mintis, — kad pasaulis susideda ne iš užbaigtų daiktų, bet yra procesų visuma, kurioje tariamai nekintami daiktai, taip pat kaip ir mūsų galvoje pagaminami jų mintiniai atvaizdai, sąvokos, nuolat kinta, čia atsiranda, čia išnyksta, ir kylantis vystymasis, esant visam tariamam atsitiktinumui ir nepaisant laikinai pasireiškiančios atžangos, galų gale prasiskina sau kelią, — šita didžioji pagrindinė mintis nuo Hegelio laikų taip įsismelkė į visų sąmonę, kad bendrąja jos forma vargu ar kas imtų ją ginčyti. Bet pripažinti ją žodžiais ir iš tikrųjų ją taikyti kiekvienu atskiru atveju kiekvienoje tyrimo srityje — tai du skirtingi dalykai. Ir jeigu mes tyrimo darbe nuolatos laikomės šito požiūrio, tai mums kartą visiems laikams nebėra prasmės reikalauti galutinių sprendimų ir amžinų tiesų; mes niekuomet neužmirštame, kad visos mūsų įgyjamos žinios būtinai yra ribotos ir sąlygojamos tų aplinkybių, kuriomis mes jas įgyjame. Bet mums taip pat nebeimponuoja ir tokie senajai, bet ligi šiol tebeišplitusiai metafizinei mąstysenai neįveikiami priešingumai, kaip priešingumas tarp tiesos ir suklydimo, tarp gėrio ir blogio, tarp tapatumo ir skirtingumo, tarp būtinumo ir atsitiktinumo. Mes žinome, kad tie priešingumai turi tik reliatyvią reikšmę: tai, kas šiuo metu pripažįstama tiesa, turi dabar paslėptą klaidingą pusę, kuri vėliau iškils aikštėn; lygiai taip pat tai, kas dabar pripažįstama suklydimu, turi savo teisingą pusę, dėl kurios jis anksčiau galėjo būti laikomas tiesa; tai, kas yra laikoma būtina, susideda iš grynų atsitiktinumų, o tariamasis atsitiktinumas yra forma, už kurios slypi būtinumas, ir taip toliau.

Senasis tyrinėjimo ir mąstymo metodas, kurį Hegelis vadina „metafiziniu“, kuris daugiausia tyrė daiktus, imdamas juos kaip visiškai užbaigtus ir nekintamus, ir kurio likučiai ligi šiol dar stipriai tebesilaiko galvose, savo laiku turėjo didį istorinį pateisinimą. Pirmiau, negu galima buvo tirti procesus, reikėjo ištirti daiktus. Pirmiau reikia žinoti, kas yra tas ar kitas daiktas, kad būtų galima stebėti jame vykstančius kitimus. Gamtos moksluose taip ir buvo. Senoji metafizika, kuri daiktus laikė užbaigtais, kilo iš tokio gamtos mokslo, kuris negyvus ir gyvus daiktus tyrė kaip kažką užbaigta. Bet kai šis atskirų daiktų tyrimas taip išsivystė, kad buvo galima padaryti naują lemiamą žingsnį į priekį, t. y. imtis sistemingai tirti tų daiktų kitimus pačioje gamtoje, tuomet ir filosofijos srityje senajai metafizikai išmušė mirties valanda. Ir iš tikrųjų, jei ligi praėjusio amžiaus pabaigos gamtos mokslas daugiausia buvo renkamasis mokslas, užbaigtų daiktų mokslas, tai mūsų amžiuje jis iš esmės yra tvarkomasis mokslas, procesų mokslas, mokslas apie tų daiktų kilmę bei vystymąsi ir apie ryšį, kuris šiuos gamtos procesus jungia į vieną didžią visumą. Fiziologija, kuri tiria augalų ir gyvūnų organizmų procesus; embriologija, kuri nagrinėja atskiro organizmo vystymąsi iš gemalo būvio ligi subrendimo; geologija, kuri tiria laipsnišką žemės plutos susidarymą, — visi šie mokslai yra mūsų amžiaus vaikai.

Gamtos procesų tarpusavio ryšio pažinimą milžiniškais žingsniais pastūmėjo į priekį ypač trys didieji atradimai:

Pirma, atradimas ląstelės, kaip vieneto, kuriam dauginantis ir diferencijuojantis vystosi visas augalo ir gyvulio organizmas. Tas atradimas mus ne tik įtikino tuo, kad visų aukštesniųjų organizmų vystymasis ir augimas vyksta pagal vieną bendrą dėsnį, bet, parodęs ląstelės kintamumą, jis nužymėjo ir kelią, kuriuo organizmai gali pakeisti savo rūšį ir tuo būdu pereiti vystymosi procesą, reiškiantį kažką daugiau, negu tik individualų vystymąsi.

Antra, energijos kitimo atradimas, parodęs, kad visos vadinamosios jėgos, veikiančios visų pirma neorganinėje gamtoje, — mechaninė jėga ir jos papildinys, vadinamoji potencinė energija, šiluma, spinduliavimas (šviesa ir spinduliuojanti šiluma), elektra, magnetizmas, cheminė energija, — yra įvairios universalinio judėjimo pasireiškimo formos, kurios tam tikrais kiekybiniais santykiais pereina viena į kitą, tuo būdu, kad išnykus tam tikram kiekiui vienos, jos vietoje atsiranda tam tikras kiekis kitos, ir visas judėjimas gamtoje suvedamas į nuolatinį vienos formos virtimo: kita procesą.

Pagaliau, trečia, įrodymas, kurį Darvinas pirmasis pateikė nuoseklia forma, kad visi šiandien aplink mus esą organizmai, jų tarpe ir žmonės, yra išdava ilgo išsivystymo proceso iš nedaugelio pradžioje vienaląsčių gemalų, о šie savo ruožtu yra kilę iš cheminiu būdu susidariusios protoplazmos, arba baltymo.

Šių trijų didžiųjų atradimų ir kitų didžiulių gamtos mokslo laimėjimų dėka mes dabar galime įrodyti ne tiktai gamtos procesų tarpusavio ryšį atskirose jos srityse, bet ir, aplamai paėmus, tą ryšį, kuris jungia visas šias atskiras sritis. Tuo būdu su paties empirinio gamtos mokslo duomenų pagalba galime sudaryti gana sistemingos formos bendrą gamtos, kaip nuoseklios visumos, vaizdą. Pateikti tokį bendrą gamtos vaizdą anksčiau buvo vadinamosios natūrfilosofijos uždavinys. Tai atlikti ji įstengdavo tik pakeisdama jai dar nežinomus tikruosius reiškinių ryšius idealiais, fantastiniais ryšiais, trūkstamuosius faktus pakeisdama prasimanymais, tikrąsias spragas užkaišiodama tik vaizduotėje. Šitaip veikdama ji yra išreiškusi daugelį genialių minčių, įspėjusi daugelį vėlesnių atradimų, bet taip pat nemaža buvo prikalbėta ir nesąmonių. Tuomet kitaip nė būti negalėjo. Dabar, kada, norint susidaryti mūsų laikams patenkinamą „gamtos sistemą“, užtenka į gamtos tyrimo rezultatus pažvelgti dialektiškai, t. y. jų pačių tarpusavio ryšio požiūriu, ir kada šito ryšio dialektinio pobūdžio supratimas įsiskverbia net į metafizines gamtininkų galvas prieš jų pačių valią, — dabar natūrfilosofijai atėjo galas. Bet kuris mėginimas ją atgaivinti ne tiktai kad būtų nereikalingas, bet būtų žingsnis atgal.

Bet tai, kas tinka gamtai, kurią mes dabar suprantame kaip istorinį vystymosi procesą, tinka taip pat ir visoms visuomenės istorijos šakoms ir visai visumai mokslų, gvildenančių žmogiškuosius (ir dieviškuosius) dalykus. Kaip ir gamtos filosofija, istorijos, teisės, religijos ir t. t. filosofija pasireiškė tuo, kad į vietą tikro ryšio, kurį reikia susekti įvykiuose, būdavo dedamas filosofų išgalvotas ryšys; kad istorija — ir ištisai ir atskiromis dalimis — buvo suprantama kaip idėjų ir, žinoma, visuomet tik paties to ar kito filosofo mėgiamų idėjų laipsniškas įgyvendinimas. Pagal šį požiūrį istorija nesąmoningai, bet būtinai veikė tam tikram, iš anksto nustatytam idealiam tikslui įgyvendinti; pavyzdžiui, pagal Hegelį, toks tikslas buvo jo absoliutinės idėjos įgyvendinimas, ir nuolatinis veržimasis prie šitos absoliutinės idėjos sudarė, jo manymu, vidinį istorijos įvykių ryšį. Tuo būdu į tikro, dar nepažįstamo ryšio vietą buvo dedama kažkokia nauja, nesąmoninga arba palaipsniui sąmonėjanti paslaptinga apvaizda. Čia reikėjo, vadinasi, taip pat, kaip ir gamtos srityje, pašalinti šituos sugalvotus, dirbtinius ryšius, atrandant tikruosius ryšius. O tas uždavinys galų gale buvo suvedamas į atradimą tų bendrųjų judėjimo dėsnių, kurie, kaip viešpataujantieji, veikia žmonių visuomenės istorijoje.

Tačiau visuomenės vystymosi istorija vienu atžvilgiu iš esmės skiriasi nuo gamtos vystymosi istorijos. Būtent: gamtoje (jei mes nekreipiame dėmesio į tai, kad žmogus savo ruožtu veikia gamtą) veikia viena kitą tik nesąmoningos, aklos jėgos, ir bendrieji dėsniai pasireiškia tų jėgų sąveikoje. Čia niekur nėra sąmoningo, siekiamo tikslo: nei daugybėje tariamųjų, paviršiuje pastebimų atsitiktinumų, nei galutiniuose rezultatuose, įrodančiuose esant dėsningumą tų atsitiktinumų viduje. Priešingai, visuomenės istorijoje veikia žmonės, kurie turi sąmonę, elgiasi apgalvotai arba aistros skatinami, siekia tam tikrų tikslų; čia nieko neatsitinka be sąmoningo pasiryžimo, be siekiamo tikslo. Bet koks bebūtų svarbus šis skirtumas istoriniam tyrimui, ypač atskirų epochų ir įvykių tyrimui, jis nė kiek nekeičia to fakto, kad istorijos eiga yra valdoma vidinių bendrųjų dėsnių. Iš tikrųjų, ir šioje srityje, nepaisant visų atskirų žmonių sąmoningai siekiamų tikslų, aplamai imant, reiškinių paviršiuje viešpatauja, matyti, atsitiktinumas. Tik retai teįvyksta tai, ko norima; žmonių siekiamieji tikslai dažniausiai susikryžiuoja ir prieštarauja vieni kitiems arba pasirodo esą neįvykdomi iš dalies dėl pačios savo esmės, iš dalies dėl to, kad priemonės jiems įvykdyti yra nepakankamos. Nesuskaitomų atskirų siekimų ir atskirų veiksmų susidūrimai istorijos srityje sudaro būseną, visiškai analogišką tai, kuri viešpatauja nesąmoningai veikiančioje gamtoje. Veiksmai turi tam tikrą siekiamą tikslą; bet tų veiksmų tikrieji padariniai anaiptol nėra siekiami. O jei iš pradžių jie ir atrodo atitinką siektąjį tikslą, tai galų gale jie atneša visiškai ne tuos padarinius, kurių buvo siekta. Tuo būdu išeina, kad, aplamai ir ištisai imant, atsitiktinumas viešpatauja taip pat ir istorinių reiškinių srityje. Bet ten, kur paviršiuje vyksta atsitiktinumo žaidimas, ten pats tas atsitiktinumas visuomet pasirodo esąs pajungtas vidiniams, paslėptiems dėsniams. Visas dalykas yra atrasti tuos dėsnius.

Kokia bebūtų istorijos eiga, žmonės ją daro tokiu būdu: kiekvienas siekia savų, sąmoningai užsibrėžtų tikslų, o šitos daugybės įvairiomis kryptimis veikiančių siekimų ir jų įvairaus išoriniam pasauliui poveikio bendroji išdava — tai būtent ir yra istorija. Vadinasi, klausimas suvedamas į tai, ko nori ta daugybė atskirų asmenų. Valią apsprendžia aistra arba apgalvojimas. Bet tie svertai, kurie savo ruožtu betarpiškai apsprendžia aistrą arba apgalvojimą, esti labai įvairaus pobūdžio. Iš dalies tai gali būti išoriniai daiktai, iš dalies — idealiosios paskatos: garbės troškimas, „tarnavimas tiesai ir teisei“, asmeninė neapykanta arba net visokių rūšių grynai individualios užgaidos. Tačiau, iš vienos pusės, mes jau matėme, kad daugybė istorijoje veikiančių atskirų siekimų dažniausiai sukelia ne tas pasekmes, kurių norėta, bet visai kitas — dažnai net visai priešingas, — todėl ir tos paskatos galutinei išdavai taip pat turi tik šalutinę reikšmę. O iš kitos pusės, kyla naujas klausimas: kokios varomosios jėgos savo ruožtu slypi už šių paskatų, kokios yra tos istorinės priežastys, kurios veikiančių žmonių galvose įgauna tokių paskatų formą?

Senasis materializmas šitokio klausimo niekuomet sau nė nekėlė. Jo istorijos supratimas, — kiek jis aplamai jį turėjo, — buvo todėl iš esmės pragmatinis: jis apie viską sprendė pagal veikimo motyvus, istorijos veikėjus skirstė į dorus ir nedorus ir nustatydavo, kad dorieji paprastai būna apgauti, o nedorieji laimi. Iš to senasis materializmas darė tokią išvadą, kad istorija nedaug ko tegalinti pamokyti, o mūsų išvada yra tokia, kad istorijos srityje senasis materializmas yra pats sau neištikimas, laikydamas ten veikiančias idealiąsias skatinamąsias jėgas paskutinėmis įvykių priežastimis, užuot tyręs, kas slypi už jų, kokios yra šių skatinamųjų jėgų skatinamosios jėgos. Nenuoseklumas pasireiškia ne tuo, kad pripažįstamos idealios skatinamosios jėgos, bet tuo, kad nuo jų neinama toliau prie šių idealiųjų skatinamųjų jėgų varomųjų priežasčių. Priešingai, istorijos filosofija, ypač Hegelio asmenyje, pripažįsta, kad istorijos veikėjų paskatos, tiek parodomosios, tiek ir tikrosios, anaiptol nėra paskutinės istorinių įvykių priežastys, kad už šitų paskatų slypi kitos varomosios jėgos, kurias ir reikia ištirti. Bet istorijos filosofija šitų jėgų ieškojo ne pačioje istorijoje; priešingai, ji atnešdavo jas į istoriją iš kitur, iš filosofinės ideologijos. Taip, pavyzdžiui, Hegelis, užuot aiškinęs senosios Graikijos istoriją, remdamasis jos pačios vidiniu ryšiu, paprastai pareiškia, kad toji istorija esanti ne kas kita, kaip „puikios individualybės formų“ paruošimas, „meno kūrinio“, kaip tokio, įkūnijimas. Ta proga jis apie senuosius graikus pateikia daug gražių ir gilių pastabų, bet vis dėlto mūsų šiandien jau nebepatenkina tokie aiškinimai, kurie tėra tik frazės.

Vadinasi, kai tenka tirti varomąsias jėgas, kurios slypi už istorijos veikėjų paskatų, — ar tai būtų įsisąmoninama, ar neįsisąmoninama, kaip tat labai dažnai atsitinka, — ir kurios galų gale sudaro tikrąsias istorijos varomąsias jėgas, tai reikia turėti galvoje ne tiek atskirų asmenų, kad ir labai įžymių, paskatas, bet tas paskatas, kurios išjudina dideles žmonių mases, ištisas tautas ir kiekvienoje tautoje vėl ištisas klases. Bet ir čia svarbu ne trumpalaikiai protrūkiai, ne greitai praeiną blykstelėjimai, bet ilgalaikiai sąjūdžiai, sukelią didelius istorinius pasikeitimus. Tirti varomąsias priežastis, kurios aiškiai arba neaiškiai, betarpiškai arba ideologine, gal būt, net ir fantastine forma atsispindi veikiančių masių ir jų vadų, vadinamųjų didžiųjų žmonių, galvose kaip sąmoningos paskatos, yra vienintelis kelias, vedąs į pažinimą dėsnių, viešpataujančių istorijoje aplamai ir atskiruose jos laikotarpiuose arba atskirose šalyse. Visa, kas išjudina žmones, turi būtinai pereiti per jų galvą; bet tai, kokį pavidalą tai įgauna šitoje galvoje, labai žymiu mastu priklauso nuo aplinkybių. Darbininkai dabar nedaužo mašinų, kaip jie tai darė dar 1848 m. prie Reino. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jie būtų susitaikinę su kapitalistiniu mašinų panaudojimu.

Bet tuo tarpu kai visais ankstesniais laikotarpiais šių varomųjų istorijos priežasčių tyrimas buvo beveik negalimas dėl to, kad šių priežasčių ryšiai su jų pasekmėmis buvo supainioti ir pridengti, mūsų gyvenamuoju laikotarpiu šie ryšiai tiek suprastėjo, kad pagaliau pasidarė galima mįslę įspėti. Įvedus stambiąją pramonę, t. y. mažiausiai nuo 1815 m. Europos taikos, nė vienam žmogui Anglijoje nebebuvo paslaptis, kad visos politinės kovos svorio centras toje šalyje buvo siekimas viešpatauti dviejų klasių, būtent, žemvaldžių aristokratijos (landed aristocracy), iš vienos pusės, ir buržuazijos (middle class), iš antros. Prancūzijoje tas pats faktas buvo įsisąmonintas, kai ten grįžo Burbonai. Restauracijos laikotarpio istorikai, nuo Tjerio ligi Gizo, Minjės ir Tjero, nuolat jį nurodo kaip raktą Prancūzijos istorijai, pradedant nuo vidurinių amžių, suprasti. O nuo 1830 m. abiejose šitose šalyse trečiuoju kovotoju dėl viešpatavimo buvo pripažinta darbininkų klasė, proletariatas. Santykiai taip suprastėjo, kad tik tyčia užsimerkus buvo galima nematyti, kad šių trijų didelių klasių kovoje ir jų interesų susidūrime glūdi visos naujosios istorijos varomoji jėga — bent šiose dviejose pažangiausiose šalyse.

Bet kaip atsirado šitos klasės? Jei iš pirmo žvilgsnio buvo galima laikyti stambiąją, kadaise feodalinę žemėvaldą atsiradus, bent pirmiausia, dėl politinių priežasčių, užgrobiant smurtu, tai buržuazijos ir proletariato atžvilgiu tatai jau buvo neįmanoma. Pernelyg buvo aišku, kad šios dvi didelės klasės yra kilusios ir išsivysčiusios dėl grynai ekonominių priežasčių. Ir taip pat buvo aišku, kad kova tarp žemvaldžių ir buržuazijos, kaip ir kova tarp buržuazijos ir proletariato, pirmiausia vyko dėl ekonominių interesų, kuriuos įgyvendinant politinė valdžia teturėjo būti tik priemonė. Ir buržuazija ir proletariatas atsirado pasikeitus ekonominiams santykiams, tiksliau sakant, gamybos būdui. Šios abi klasės išsivystė, perėjus pradžioje iš cechinio amato į manufaktūrą, o vėliau iš manufaktūros į stambiąją pramonę su garo ir mašinų jėga. Tam tikroje išsivystymo pakopoje naujos, buržuazijos paleistos į darbą gamybinės jėgos, — visų pirma darbo pasidalijimas ir daugelio dalinių darbininkų sujungimas vienoje bendroje manufaktūrineje įmonėje, — ir jų dėka išsivysčiusios mainų sąlygos ir poreikiai pasidarė nesuderinami su esama, istoriškai paveldėta ir įstatymo pašventinta gamybos tvarka, t. y. su cechinėmis ir kitomis nesuskaitomomis asmeninėmis ir vietinėmis privilegijomis (kurios neprivilegijuotiems luomams buvo tokie pat nesuskaitomi pančiai), būdingomis feodalinei visuomenės santvarkai. Buržuazijos atstovaujamos gamybinės jėgos sukilo prieš feodalinių žemvaldžių ir cechų meistrų atstovaujamą gamybos tvarką. Kovos rezultatas žinomas. Feodaliniai pančiai buvo sudaužyti: Anglijoje palaipsniui, Prancūzijoje vienu smūgiu, Vokietijoje su jais ir dabar dar nesusidorota. Bet panašiai kaip manufaktūra tam tikroje savo išsivystymo pakopoje suėjo į konfliktą su feodaline gamybos tvarka, taip ir stambioji pramonė dabar jau suėjo į konfliktą su feodaline gamybos tvarką pakeitusia buržuazine santvarka. Šios santvarkos suvaržyta, įsprausta į siaurus kapitalistinio gamybos būdo rėmus, ji, iš vienos pusės, veda į nuolat didėjantį visos didžiulės liaudies masės proletarėjimą, o, iš antros pusės, gamina vis didesnę gausybę produktų, kurių neįmanoma parduoti. Perprodukcija ir masių skurdas, — kurių viena yra antro priežastis, — toks yra beprasmis prieštaravimas, į kurį patenka stambioji pramonė ir kuris būtinai reikalauja atpalaiduoti gamybines jėgas iš jų dabartinių pančių, keičiant gamybos būdą.

Tuo būdu bent naujajai istorijai įrodyta, kad kiekviena politinė kova yra klasių kova ir kad kiekviena klasių kova dėl išsivadavimo, nepaisant neišvengiamai politinės jos formos, — nes kiekviena klasių kova yra politinė kova, — galų gale vyksta dėl ekonominio išsivadavimo. Vadinasi, neabejotina, kad, bent naujojoje istorijoje, valstybė, politinė santvarka yra priklausomasis, o civilinė visuomenė, ekonominių santykių viešpatija, — lemiamasis elementas. Pagal senąją pažiūrą, kurios laikėsi ir Hegelis, valstybė buvo, priešingai, apsprendžiančiu, o civilinė visuomenė — valstybės apsprendžiamu elementu. Iš paviršiaus taip ir atrodo. Panašiai kaip kad visos atskiro žmogaus veiksmų skatinamosios jėgos būtinai turi pereiti per jo galvą, turi virsti jo valios paskatomis, kad jį pastūmėtų veikti, taip ir visos civilinės visuomenės reikmės, — nepriklausomai nuo to, kuri klasė kalbamuoju metu viešpatauja, — būtinai pereina per valstybės valią, kad įstatymų forma įgytų visiems privalomą reikšmę. Tokia yra formalioji reikalo pusė, kuri savaime suprantama. Tačiau kyla klausimas, koks gi turinys šios tik formaliosios valios, — ar tai atskiro asmens, ar tai visos valstybės, — iš kur tas turinys gaunamas, kodėl norima šito, o ne ko nors kita? Ieškodami atsakymo į šį klausimą, mes randame, kad naujojoje istorijoje valstybės valią, aplamai ir ištisai imant, apsprendžia civilinės visuomenės besikeičiančios reikmės, tos ar kitos klasės viešpatavimas, o galų gale — gamybinių jėgų ir mainų santykių vystymasis.

Tačiau jei net mūsų, naujausiais laikais, su jų milžiniškomis gamybos ir susisiekimo priemonėmis, valstybė nesudaro savarankiškos srities ir savarankiškai nesivysto, bet tiek savo buvimo, tiek vystymosi atžvilgiu galų gale priklauso nuo ekonominių visuomenės gyvenimo sąlygų, tai juo labiau tatai tinka visiems ankstesniems laikams, kai dar nebuvo tokių gausių priemonių materialinio žmonių gyvenimo gamybai ir kai, vadinasi, tos gamybos būtinumas dar labiau turėjo viešpatauti ant žmonių. Jei net šiandien, stambiosios pramonės ir geležinkelių epochoje, valstybė, aplamai ir ištisai imant, tėra tik gamyboje viešpataujančios klasės ekonominių reikmių pasireiškimas koncentruota forma, tai šitai juo labiau turėjo būti tais laikais, kai kiekviena žmonių karta daug didesnę jai tenkančio gyvenimo dalį turėjo išeikvoti savo materialinėms reikmėms patenkinti, vadinasi, kai ji žymiai daugiau nuo jų priklausė, negu mes šiandien. Ankstesniųjų epochų istorijos tyrinėjimas, kai į šią klausimo pusę atkreipiamas rimtas dėmesys, kuo aiškiausiai tatai patvirtina. Tačiau čia, suprantama, mes tokio tyrinėjimo negalime imtis.

Jei valstybė ir valstybinė teisė apsprendžiamos ekonominių santykių, tai, savaime suprantama, tą pat reikia pasakyti ir apie civilinę teisę, kuri iš esmės tik sankcionuoja esamus, tomis aplinkybėmis normalius, ekonominius santykius tarp atskirų asmenų. Tačiau forma, kuria teikiama toji sankcija, gali būti labai įvairi. Galima, pavyzdžiui, palikti didesnę dalį senos feodalinės teisės formų, suteikus joms buržuazinį turinį ir net tiesiog pakišti buržuazinę prasmę feodaliniam pavadinimui, kaip tat atsitiko Anglijoje sutinkamai su visa jos nacionalinio vystymosi eiga. Bet galima padaryti ir taip, kaip tat įvyko kontinentinėje Vakarų Europoje, būtent, paimti pagrindu pirmąją pasaulinę prekių gamintojų visuomenės teisę, t. y. romėnų teisę, su jos nepralenkiamu tiksliausiu išdėstymu visų esminių teisės santykių tarp paprastų prekių savininkų (pirkėjas ir pardavėjas, skolintojas ir skolininkas, sutartis, įsipareigojimas ir t. t.). О čia dar galima — smulkiaburžuazinės ir dar pusiau feodalinės visuomenės labui — arba tiesiog teismine praktika tą teisę nusmukdyti ligi tos visuomenės lygio (bendroji Vokietijos teisė), arba su tariamai išsimokslinusių, moralizuojančių juristų pagalba perdirbti ja į atskirą, šitą visuomenės lygį atitinkantį įstatymų rinkinį, kuris esamomis aplinkybėmis būtų blogas ir juridiniu požiūriu (Prūsų žemės teisė). Galima pagaliau po didžiosios buržuazinės revoliucijos, remiantis vis ta pačia romėnų teise, sudaryti tokį klasikinį buržuazinės visuomenės įstatymų rinkinį, kaip Prancūzijos Civilinis kodeksas. Jeigu, vadinasi, civilinės teisės normos tėra tik juridinė ekonominių visuomenės gyvenimo sąlygų išraiška, tai jos, priklausomai nuo aplinkybių, kartais jas išreiškia gerai, o kartais ir blogai.

Valstybėje pasirodo mums pirmoji ideologinė jėga ant žmogaus. Visuomenė susikuria organą ginti savo bendriesiems interesams nuo vidinių ir išorinių antpuolių. Šitas organas yra valstybės valdžia. Vos atsiradęs, šis organas darosi savarankiškas visuomenės atžvilgiu ir virsta tokiu tuo labiau, kuo labiau jis tampa vienos tam tikros klasės organu ir kuo betarpiškiau jis vykdo šitos klasės viešpatavimą. Engiamosios klasės kova su viešpataujančiąja neišvengiamai virsta politine kova, pirmiausia nukreipta prieš politinį šitos klasės viešpatavimą. Šitos politinės kovos ryšio su jos ekonominiu pagrindu supratimas silpnėja ir kartais ir visai dingsta. Jei jis ne visiškai dingsta kovos dalyviams, tai beveik visuomet dingsta istorikams. Iš senųjų istorikų, aprašinėjusių kovas, vykusias Romos respublikos gelmėse, tik vienas Apianas mums aiškiai ir stačiai pasako, dėl ko galų gale buvo kovojama: dėl žemės nuosavybės.

Bet kartą pasidariusi savarankiška jėga visuomenės atžvilgiu, valstybė tuoj pagimdo naują ideologiją. Būtent, profesiniams politikams, valstybinės teisės teoretikams ir civilinės teisės juristams visiškai dingsta ryšys su ekonominiais faktais. Kad gautų įstatymo sankciją, ekonominiai faktai kiekvienu atskiru atveju turi įgauti teisinio motyvo formą. Kadangi čia, suprantama, reikia atsižvelgti ir į visą jau veikiančios teisės sistemą, tai ir atrodo, kad teisinė forma yra viskas, o ekonominis turinys — niekas. Valstybinė ir privatinė teisė traktuojamos kaip savarankiškos sritys, kurios turi savo nepriklausomą istorinę raidą, kurios pačios gali būti sistemingai išdėstytos ir reikalauja tokio sistematizavimo, nuosekliai naikinant visus vidinius prieštaravimus.

Dar aukštesnės, t. y. dar labiau nutolstančios nuo materialinio, ekonominio pagrindo, ideologijos įgauna filosofijos ir religijos formą. Čia vaizdinių ryšys su jų materialinėmis buvimo sąlygomis darosi vis painesnis, vis labiau aptemdomas tarpinių grandžių. Bet jis vis dėlto egzistuoja. Tiek visas renesanso laikotarpis, pradedant nuo XV amžiaus vidurio, tiek ir naujai atgijusi nuo to laiko filosofija iš esmės buvo miestų, vadinasi, biurgerijos raidos produktas. Filosofija tik savaip reiškė tas mintis, kurios atitiko smulkiosios ir vidutinės biurgerijos išsivystymą į stambiąją buržuaziją. Pas praėjusiojo amžiaus anglus ir prancūzus, kurie dažnai buvo tiek pat ekonomistai, kiek ir filosofai, tatai aiškiai iškyla aikštėn. Kiek tai liečia Hegelio mokyklą, mes tatai parodėme aukščiau.

Tačiau dar bent trumpai žvilgterėkime į religiją, kuri yra labiausiai nutolusi nuo materialinio gyvenimo ir, matyti, labiausiai jam svetima. Religija atsirado pačiais pirmykščiais laikais iš žmonių tamsiausių, pirminių vaizdinių apie save ir apie juos supančią išorinę gamtą. Bet kiekviena ideologija, kartą jau atsiradusi, vystosi ryšium su visa turima vaizdinių medžiaga, plėtoja ja toliau. Kitaip ji nebūtų ideologija, t. y. negalėtų turėti reikalų su mintimis kaip su savarankiškomis esybėmis, kurios nepriklausomai vystosi ir klauso tik savų dėsnių. Tas faktas, kad materialinės gyvenimo sąlygos tų žmonių, kurių galvose vyksta šis mąstymo procesas, galų gale apsprendžia jo eigą, neišvengiamai lieka šių žmonių neįsisąmonintas, nes kitaip visai ideologijai ateitų galas. Šitie pirminiai religiniai vaizdiniai, dažniausiai bendri kiekvienai giminingai tautų grupei, tai grupei išsisklaidžius, vystosi kiekvienoje tautoje savotiškai, atsižvelgiant į tai, į kokias gyvenimo sąlygas ji patenka. Vienos eilės tokių tautų grupių, būtent ariškosios (vadinamosios indoeuropinės), religinių vaizdinių išsivystymo procesas yra lyginamosios mitologijos smulkiai ištirtas. Kiekvienoje tautoje tokiu būdu sukurti dievai buvo nacionaliniai dievai, kurių valdžia nesiekė toliau už jų saugojamos nacionalinės srities ribų, anapus kurių visa valdžia priklausė kitiems dievams. Visi šitie dievai gyveno žmonių vaizduotėje tik tol, kol gyvavo juos sukūrusi nacija; jai žlugus, žlugdavo ir jie Senąsias tautybes sužlugdė pasaulinė Romos imperija, kurios atsiradimo ekonominių sąlygų mes čia negalime nagrinėti. Senieji nacionaliniai dievai ėmė nykti, to neišvengė net ir romėniškieji dievai, sukirpti pagal siaurą Romos miesto mastą. Reikalas papildyti pasaulinę imperiją pasauline religija ryškiai iškyla aikštėn tuo, kad Roma mėgino pripažinti, greta vietinių, visus bent kiek garbingesnius svetimus dievus ir pastatyti jiems altorius. Bet tokiu būdu, imperatoriaus dekretais negalima sukurti naujos pasaulinės religijos. Naujoji pasaulinė religija, krikščionybė, nejučiomis jau buvo susikūrusi iš apibendrintos rytų, ypač žydų, teologijos ir suvulgarintos graikų, ypač stoikų, filosofijos mišinio. Kaip ji atrodė pačioje pradžioje, galime patirti tik kruopštaus tyrinėjimo keliu, nes ji mums perteikta jau tuo oficialiu pavidalu, kurį jai suteikė Nikėjos susirinkimas, pritaikęs ją kaip valstybinę religiją. Bet, šiaip ar taip, tas faktas, kad ji jau po 250 metų tapo valstybine religija, pakankamai įrodo, kad ji buvo to meto aplinkybes atitinkanti religija. Viduramžiais, lygiai tuo pačiu mastu, kaip vystėsi feodalizmas, krikščionybė įgavo jį atitinkančios religijos pavidalą su atitinkama feodaline hierarchija. O sustiprėjus biurgerijai, kaip opozicija feodalinei katalikybei, išsivystė protestantų erezija, pirmiausia tarp albigiečių^[3], Pietų Prancūzijoje, tenykščių miestų didžiausio klestėjimo metu. Viduramžiai prijungė prie teologijos ir pavertė jos poskyriais visas kitas ideologijos formas: filosofiją, politiką, teisės mokslą. Todėl kiekvienas visuomeninis ir politinis judėjimas buvo priverstas įgauti teologinę formą. Kadangi masių jausmai vien tik religija tebuvo maitinami, tai, norint sukelti audringą judėjimą, buvo būtina pačius šių masių interesus perteikti joms religiškai perrengtus. Ir panašiai, kaip kad biurgerija iš pat pradžių išsiaugino sau priedėlį iš beturčių, jokiam pripažintam luomui nepriklausančių miesto plebėjų, padienių darbininkų ir įvairių rūšių tarnų, — vėlesniojo proletariato pirmtakų, taip ir religinė erezija jau anksti pasiskirstė į dvi rūšis: biurgeriškai nuosaikią ir plebėjiškai revoliucinę, nekenčiamą net ir biurgeriškųjų eretikų.

Protestantų erezijos neišnaikinamumas atitiko stiprėjančios biurgerijos nenugalimumą. Šiai biurgerijai pakankamai sustiprėjus, ligi tol daugiau vietinį pobūdį turėjusi jos kova su feodaline bajorija pradeda įgauti nacionalinį mastą. Pirmas stambus išstojimas įvyko Vokietijoje — vadinamoji reformacija. Biurgerija dar nebuvo pakankamai stipri ir išsivysčiusi, kad galėtų po savo vėliava sujungti visus kitus maištaujančius luomus — plebėjus mieste, smulkiąją bajoriją ir valstiečius kaime. Bajorija pralaimėjo pirmiausia; tuomet sukilo valstiečiai — jų sukilimas sudaro aukščiausiąjį ano meto revoliucinio judėjimo tašką. Bet miestai valstiečių neparėmė, ir revoliuciją nuslopino pasinaudojusių visomis jos naudingomis pasekmėmis sričių kunigaikščių kariuomenė. Nuo to laiko Vokietija ištisiems trims šimtams metų pranyksta iš savarankiškai ir aktyviai istorijoje veikiančių nacijų tarpo. Bet, be vokiečio Liuterio, buvo dar prancūzas Kalvinas. Su tikrai prancūzišku aštrumu jis iškėlė į priekį buržuazinį reformacijos pobūdį, suteikdamas bažnyčiai respublikinę, demokratinę išvaizdą. Tuo metu, kai Liuterio reformacija Vokietijoje vis labiau išsigimė, žlugdydama tą šalį, Kalvino reformacija pasidarė vėliava respublikonams Ženevoje, Olandijoje ir Škotijoje, išvadavo Olandiją iš Ispanijos ir Vokietijos imperijos valdžios ir suteikė ideologinį apvalkalą antrajam buržuazinės revoliucijos aktui, kuris vyko Anglijoje. Čia kalvinizmas pasirodė esąs tikras religinis tuometinės buržuazijos interesų užmaskavimas ir todėl jis nebuvo visiškai pripažintas po 1689 m. revoliucijos, kuri pasibaigė kompromisu tarp bajorijos dalies ir buržuazijos. Anglų valstybinė bažnyčia buvo atkurta, bet jau nebe ankstesniu savo pavidalu, ne kaip katalikybė, su karaliumi, vaidinančiu popiežiaus vaidmenį; dabar ji buvo stipriai kalvinizuota. Senoji valstybinė bažnyčia šventė linksmą katalikišką sekmadienį ir persekiojo nuobodųjį kalviniškąjį sekmadienį. Naujoji, persunkta buržuazinės dvasios, įvedė kaip tik šį pastarąjį, kuris ir dabar tebepuošia Angliją.

Prancūzijoje kalvinistų mažuma 1685 m. buvo nuslopinta, sukatalikinta arba ištremta. Bet kas iš to išėjo? Jau tuomet laisvamanis Pjeras Beilis buvo savo veiklos įkarštyje, o 1694 m. gimė Volteras. Liudviko XIV prievartos priemonės tik palengvino Prancūzijos buržuazijai suteikti savo revoliucijai nereliginę, išimtinai politinę formą, kuri viena ir tiko išsivysčiusiai buržuazijai. Vietoj protestantų nacionaliniuose susirinkimuose posėdžiavo laisvamaniai. Tai reiškė, kad krikščionybė įžengė į savo paskutinę stadiją. Ji jau nebeįstengė tarnauti kuriai nors pažangiai klasei kaip ideologinis jos siekimų apvalkalas; ji vis labiau ir labiau darėsi išimtine viešpataujančiųjų klasių nuosavybe, o šios naudojo ją kaip paprastą valdymo priemonę žemesnėms klasėms klusnioms laikyti. Ir čia kiekviena viešpataujančiųjų klasių panaudoja savo atskirą religiją: žemvaldžiai-bajorai — katalikų jėzuitizmą arba protestantų ortodoksiją; liberalieji ir radikalieji buržua — racionalizmą. Be to, pasirodė, kad visai nesvarbu, ar patys šitie ponai tiki ar netiki savąja religija.

Mes matome, vadinasi, kad religija, kartą atsiradusi, visuomet išlaiko tam tikrą vaizdinių atsargą, paveldėtą iš ankstesnių laikų, nes aplamai visose ideologijos srityse tradicija yra didi konservatyvi jėga. Bet toje vaizdinių atsargoje vykstančius pasikeitimus nulemia klasiniai, t. y. ekonominiai santykiai tų žmonių, kurie tuos pakeitimus daro. Ir to čia pakanka. —

Šiame rašinyje mes galėjome pateikti tik bendrą Markso istorijos teorijos apybraižą ir, daugiausia, paaiškinti ją kai kuriais pavyzdžiais. Šios teorijos teisingumo įrodymai gali būti paimti tik iš pačios istorijos, ir čia galiu pasakyti, kad kituose veikaluose yra jau pakankamai pateikta tokių įrodymų. Bet Markso istorijos teorija padaro galą filosofijai istorijos srityje lygiai taip, kaip dialektinė pažiūra į gamtą padaro nereikalingą ir neįmanomą bet kurią natūrfilosofiją. Dabar ir čia ir ten uždavinys yra ne sugalvoti ryšius galvoje, bet juos atrasti pačiuose faktuose. Iš gamtos ir istorijos išvytai filosofijai belieka tuo būdu dar tik grynojo mąstymo viešpatija, kiek ji dar išlieka: paties mąstymo proceso dėsnių mokslas, logika ir dialektika.

Po 1848 m. revoliucijos „apsišvietusioji“ Vokietija atsisveikino su teorija ir ėmėsi praktinės veiklos. Rankų darbu besiremiąs smulkusis verslas ir manufaktūra užleido vietą tikrajai stambiajai pramonei. Vokietija vėl pasirodė pasaulinėje rinkoje. Nauja Mažosios Vokietijos imperija^[4] pašalino bent pačias opiausias kliūtis, kurios susidarė šio vystymosi kelyje, dėl daugybės mažų valstybėlių, dėl idealizmo likučių ir biurokratijos. Bet tuo pat mastu, kaip spekuliacija, traukdamasi iš filosofų kabinetų, statėsi šventyklą fondų biržoje, apsišvietusiojoje Vokietijoje nyko tas didelis susidomėjimas teorija, kuris garsino Vokietiją jos didžiausio politinio pažeminimo metu, — susidomėjimas grynai moksliniu tyrinėjimu, nepriklausomai nuo to, ar pasiekti rezultatai bus praktiškai naudingi, ar ne, ar jie prieštarauja policijos įsakymams, ar ne. Tiesa, oficialusis vokiečių gamtos mokslas, ypač atskirų tyrinėjimų srityje, dar išsilaikė savo laiko lygyje. Bet, kaip teisingai pastebi Amerikos žurnalas „Science“, lemiamieji laimėjimai, tiriant didįjį ryšį tarp atskirų faktų ir juos apibendrinant į dėsnius, dabar pirmoje eilėje pasiekiami Anglijoje, o ne Vokietijoje, kaip kad buvo anksčiau. O dėl istorinių mokslų, jų tarpe ir filosofijos, tai čia kartu su klasikine filosofija visiškai išnyko senoji nė prieš ką nesustojančio teorinio tyrinėjimo dvasia. Jos vietą užėmė bukaprotis eklektizmas, baimingas susirūpinimas tarnyba ir pajamomis, ligi žemiausios rūšies karjerizmo. Oficialieji šio mokslo atstovai pasidarė atvirais buržuazijos ir esamosios valstybės ideologais, bet tokiu metu, kai šios abi yra atvirai priešiškos darbininkų klasei.

Tik darbininkų klasėje tebegyvuoja nesumažėjęs vokiškasis domėjimasis teorija. Ir čia jo niekaip negalima išnaikinti. Čia niekas nesuinteresuotas karjera, pasipelnymu, maloninga protekcija iš viršaus. Priešingai, kuo drąsiau ir ryžtingiau mokslas pasireiškia, tuo labiau jis atitinka darbininkų interesus ir siekimus. Naujoji kryptis, darbo išsivystymo istorijoje radusi raktą visai visuomenės istorijai suprasti, iš pat pradžios kreipėsi daugiausia į darbininkų klasę ir čia sutiko tokį pritarimą, kokio ji nei ieškojo, nei laukė iš oficialiojo mokslo. Vokietijos darbininkų judėjimas yra klasikinės vokiečių filosofijos paveldėtojas.

Išnašos

⁽¹⁾ Aš leisiu sau čia padaryti vieną asmenišką paaiškinimą. Pastaruoju metu ne kartą buvo nurodinėjamas mano prisidėjimas prie šios teorijos išvystymo. Todėl aš esu priverstas čia pasakyti keletą žodžių šiam klausimui galutinai išaiškinti. Aš negaliu neigti, kad, keturiasdešimt metų bendradarbiaudamas su Marksu ir dar anksčiau, aš esu ligi tam tikro laipsnio savarankiškai prisidėjęs tiek prie šios teorijos pagrindimo, tiek ypač ir prie jos išvystymo. Tačiau didžiausia dalis pagrindinių vedamųjų minčių, ypač ekonomikos ir istorijos srityje, ir, dar daugiau, jų galutinis griežtas suformulavimas yra Markso. Tai, kas mano pridėta, Marksas lengvai galėjo padaryti ir be manęs, išskyrus, gal būt, kokias dvi—tris specialias sritis. O to, ką padarė Marksas, aš jokiu būdu nebūčiau galėjęs padaryti. Marksas stovėjo aukščiau, matė toliau, žvelgė plačiau ir greičiau už mus visus. Marksas buvo genijus, mes, geriausiu atveiu, — talentai. Be jo mūsų teorija dabar toli gražu nebūtų tai, kas ji yra. Todėl ji teisingai vadinama jo vardu.

⁽²⁾ Žr. „Žmogaus protinio darbo esmė, išdėstyta fizinio darbo darbininko“. Hamburgas, Meisnerio leid.

^[3] Albigiečiai (nuo Albi miesto, Prancūzijos pietuose) — religinė sekta, vadovavusi XII-XIII amžių judėjimui, nukreiptam prieš Romos katalikų bažnyčią.

^[4] Šiuo terminu vadinama Vokietijos imperija (be Austrijos), susidariusi Prūsijos hegemonijoje 1871 m.