Friedrich Engels
Liudvigas Feuerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga

II

Didysis pagrindinis visos, ypačiai naujausios, filosofijos klausimas yra klausimas dėl mąstymo santykio su būtimi. Nuo labai senų laikų, kada žmonės, dar visiškai nieko nenusimanydami apie savo kūno struktūrą ir nemokėdami paaiškinti sapno reiškinių⁽¹⁾, pradėjo vaizduotis, jog jų mąstymas ir pojūčiai nesą jų kūno veikimas, bet veikimas kažkokio ypatingo prado — šitame kūne gyvenančios ir mirštant jį paliekančios sielos, — nuo tų laikų jiems tekdavo galvoti apie šitos sielos santykį su išoriniu pasauliu. Jei mirštant ji atsiskiria nuo kūno ir gyvena toliau, tai nėra jokio pagrindo sugalvoti jai dar kažkokią atskirą mirtį. Taip atsirado supratimas apie jos nemirtingumą, kuris toje vystymosi pakopoje buvo laikomas ne paguoda, o neišvengiamu likimu ir gana dažnai, pavyzdžiui, graikuose, tikra nelaime. Nuobodų prasimanymą apie asmeninį nemirtingumą visur pagimdė ne religinis paguodos poreikis, bet toji paprasta aplinkybė, kad, pripažinę sielos buvimą, žmonės dėl visuotinio ribotumo nepajėgė paaiškinti, kur dingsta toji siela kūnui mirus. Visai panašiu būdu, iš gamtos jėgų suasmeninimo, kilo pirmieji dievai, kurie, religijai toliau vystantis, įgydavo vis labiau ir labiau užgamtinių jėgų pavidalą, kol pagaliau dėl abstrahavimo proceso, — aš vos nepasakiau: destiliacijos proceso, — visiškai natūralaus protinio vystymosi eigoje, iš daugelio, daugiau ar mažiau ribotų ir vienas kitą ribojančių dievų atsirado žmonių galvose supratimas apie vieną, išimtinį monoteistinių religijų dievą.

Aukščiausias visos filosofijos klausimas, klausimas apie mąstymo santykį su būtimi, dvasios su gamta, tuo būdu, ne mažiau kaip ir kiekviena religija, turi savo šaknis ribotuose ir nemokšiškuose laukinės būklės laikotarpio žmonių vaizdiniuose. Tačiau visu griežtumu jis tegalėjo būti iškeltas, tegalėjo įgyti visą savo reikšmę tik pabudus Europos žmonijai iš ilgo krikščioniškųjų viduramžių žiemos miego. Klausimas apie mąstymo santykį su būtimi, kuris, tarp kita ko, vaidino svarbų vaidmenį ir viduramžių scholastikoje, klausimas, kas yra pirminis dalykas: dvasia ar gamta,— šis klausimas, priešingai bažnyčiai, įgijo dar aštresnę formą: ar pasaulis yra dievo sutvertas ar egzistuoja nuo amžių?

Filosofai pasidalijo į dvi dideles stovyklas pagal tai, kaip jie atsakė į šį klausimą. Tie, kurie teigė, kad dvasia gyvavusi pirmiau nekaip gamta, ir kurie, vadinasi, galų gale vienaip ar antraip pripažino pasaulio sutvėrimą,— o tas sutvėrimas dažnai filosofams, pavyzdžiui, Hegeliui įgyja dar painesnį ir beprasmiškesnį pavidalą, negu krikščionybėje, — sudarė idealistinę stovyklą. O tie, kurie pagrindiniu pradu laikė gamtą, prisidėjo prie įvairių materializmo mokyklų.

Abu posakiai — idealizmas ir materializmas — pradžioje nieko kita ir nereiškia, ir tik ta prasme jie čia ir vartojami. Žemiau pamatysime, kokia kyla painiava, kai jiems teikiama kokia nors kita prasmė.

Bet klausimas apie mąstymo santykį su būtimi turi dar ir kitą pusę: kaip santykiauja mūsų mintys apie supantį mus pasaulį su pačiu šituo pasauliu? Ar gali mūsų mąstymas pažinti tikrąjį pasaulį, ar galime mes savo vaizdiniais ir sąvokomis apie realų pasaulį susidaryti teisingą tikrovės atspindį? Filosofine kalba šis klausimas vadinamas mąstymo ir būties tapatumo klausimu. Milžiniška filosofų dauguma teigiamai išsprendžia šį klausimą. Pavyzdžiui, Hegelio filosofijoje teigiamas atsakymas į jį yra savaime suprantamas: tikrajame pasaulyje mes pažįstame kaip tik mąstomąjį jo turinį, kaip tik tai, dėl ko pasaulis pasirodo esąs laipsniškas įsikūnijimas absoliutinės idėjos, kuri nuo amžių egzistavo kažkur nepriklausomai nuo pasaulio ir pirmiau už jį. Savaime suprantama, kad mąstymas gali pažinti tą turinį, kuris jau iš anksto yra minties turinys. Lygiai taip pat yra suprantama, kad tai, kas turi būti įrodyta, jau slypi pačioje prielaidoje. Bet tat visai nekliudo Hegeliui iš savo mąstymo ir būties tapatumo įrodymo daryti tolesnę išvadą, kad kadangi jo mąstymas pripažįsta esant teisingą jo filosofiją, tai ji, tuo būdu, esanti vienintelė teisinga filosofija ir kad, dėl mąstymo ir būties tapatumo, žmonija turinti tuojau perkelti tą filosofiją iš teorijos į praktiką ir pertvarkyti iš naujo visą pasaulį pagal Hegelio principus. Tai iliuzija, kuri yra būdinga jam kartu kone su visais filosofais.

Bet greta to yra eilė kitų filosofų, kurie ginčija galimumą pažinti ar bent išsamiai pažinti pasaulį. Naujausių filosofų tarpe prie jų priklauso Jumas ir Kantas, ir jie vaidino labai žymų vaidmenį filosofijos išsivystyme. Svarbiausia, kas nulemia šios pažiūros paneigimą, yra išdėstęs Hegelis, kiek tai buvo įmanoma padaryti idealistiniu požiūriu. Papildomosios materialistines Feuerbacho pastabos yra labiau sąmojingos, negu gilios. Visų griežčiausią šių, kaip ir visų kitų, filosofinių prasimanymų paneigimą sudaro praktika, būtent eksperimentas ir pramonė. Jeigu mes galime įrodyti teisingumą mūsų supratimo tam tikro gamtos reiškinio tuo, kad patys jį įvykdome, sukeliame jį iš jo sąlygų, be to, priverčiame jį tarnauti mūsų tikslams, tai nesuvokiamam kantiniam „daiktui savyje“ ateina galas. Cheminės medžiagos, susidarančios gyvulių ir augalų kūnuose, buvo tokie „daiktai savyje“, kol organinė chemija pradėjo gaminti jas vieną po kitos; tuo pačiu „daiktas savyje“ darėsi daiktu mums, kaip, pavyzdžiui, alizarinas, dažanti raudės medžiaga, kurią mes dabar gauname ne iš laukuose auginamos raudės šaknų, bet daug pigiau ir paprasčiau iš akmens anglies dervos. Koperniko saulės sistema per tris šimtus metų buvo hipotezė, ligi aukščiausio laipsnio įtikima, bet vis dėlto hipotezė. O kai Leverjė, remdamasis tos sistemos duomenimis, ne tik įrodė, kad turi būti dar viena, ligi tol nežinoma planeta, bet apskaičiavimu nustatė ir vietą, kur ji turi būti dangaus erdvėje, ir kai po to Galė tikrai surado tą planetą^[2], Koperniko sistema buvo įrodyta. Bet jei vis dėlto neokantistai Vokietijoje stengiasi atgaivinti Kanto pažiūras, o agnostikai Anglijoje — Jumo pažiūras (jos niekuomet nebuvo ten išmirusios), nepaisant to, kad ir teorija ir praktika jau seniai atmetė ir vienas ir antras, tai moksline prasme tatai yra žengimas atgal, o praktikoje tatai yra tik drovus būdas paslapčiomis remtis materializmu, viešai jo išsiginant.

Tačiau per tą ilgą laikotarpį, nuo Dekarto ligi Hegelio ir nuo Hobso ligi Feuerbacho, filosofus stūmė į priekį anaiptol ne vien tik grynojo mąstymo jega, kaip kad jie įsivaizdavo. Priešingai. Iš tikrųjų juos stūmė į priekį galingas, vis spartesnis ir audringesnis gamtos mokslų ir pramonės vystymasis. Pas materialistus tatai stačiai krito į akis. Bet ir idealistų sistemos vis labiau ir labiau prisisunkdavo materialistinio turinio, stengdamosi panteistiškai sutaikinti dvasios ir materijos priešingumą. Hegelio sistemoje nueita tiek toli, kad ji, ir metodu ir turiniu, yra tik idealistiškai aukštyn kojomis apverstas materializmas.

Po to, kas pasakyta, suprantama, kodėl Štarkė, charakterizuodamas Feuerbachą, pirmiausia tyrinėja jo poziciją šiuo pagrindiniu klausimu — apie mąstymo santykį su būtimi. Po trumpo įvado, — kuriame nereikalingai sunkia filosofine kalba dėstomos ankstesniųjų filosofų pažiūros, pradedant nuo Kanto, ir kuriame autorius ignoruoja Hegelį, pernelyg formaliai tesustodamas ties kai kuriomis atskiromis jo veikalų vietomis, — smulkiai dėstoma pačios Feuerbacho „metafizikos“ išsivystymo eiga, kaip tas išsivystymas nuosakiai atsispindi atitinkamuose šito filosofo veikaluose. Dėstymas atliktas stropiai ir pasižymi aiškumu. Tiktai jam, kaip ir visai Štarkės knygai, kenkia anaiptol ne visur neišvengiamas filosofinių išsireiškimų balastas. Tas balastas juo labiau yra nepatogus, kad autorius nesilaiko kurios nors vienos mokyklos arba bent paties Feuerbacho priimtų išsireiškimų, o maišo išsireiškimus, priimtus įvairių įvairiausių mokyklų, ir daugiausia tų krypčių, kurios, vadindamos save filosofinėmis, dabar plinta kaip epidemija.

Feuerbacho išsivystymo kelias yra hegelininko, — tiesa, visiškai ortodoksiniu hegelininku jis niekuomet nebuvo, — išsivystymo į materializmą kelias. Tam tikroje to išsivystymo pakopoje jis priėjo ligi visiško ryšių nutraukimo su idealistine savo pirmtako sistema. Su neįveikiama jėga jį pagauna pagaliau supratimas, kad Hegelio „absoliutinės idėjos“ praamžinas buvimas, „loginių kategorijų buvimas iki pasaulio atsiradimo“ yra ne kas kita, kaip tik fantastinė liekana tikėjimo į nežemišką kūrėją; kad tas medžiaginis, jutimais suvokiamas pasaulis, kuriam mes patys priklausome, yra vienintelis tikras pasaulis ir kad mūsų sąmonė ir mąstymas, kad ir kokie jie atrodytų antjutiminiai, tėra medžiaginio, kūninio organo, smegenų, produktas. Materija nėra dvasios produktas, o dvasia pati tėra tiktai aukščiausiasis materijos produktas. Tai, žinoma, yra grynas materializmas. Bet ligi to priėjęs, Feuerbachas staiga stabteli. Jis negali įveikti įprastinio filosofinio prietaro, prietaro ne prieš reikalo esmę, bet prieš žodį „materializmas“. Jis sako:

„Materializmas man yra žmogaus esmės ir žmogiškojo pažinimo pastato pagrindas; bet man jis nėra pats pastatas kaip kad fiziologui, gamtininkui siauresne prasme, pavyzdžiui, Molešotui; jiems jis negali būti kuo nors kitu, sutinkamai su jų požiūriu ir specialybe. Aš visiškai sutinku su materialistais eidamas atgal, bet ne eidamas į priekį“.

Feuerbachas čia painioja materializmą kaip bendrą pasaulėžiūrą, pagrįstą tam tikru materijos ir dvasios santykio supratimu, su ta ypatinga forma, kuria ši pasaulėžiūra pasireiškė tam tikroje istorijos pakopoje, būtent XVIII amžiuje. Dar daugiau, jis priskiria materializmui tą lėkštą, suvulgarintą pavidalą, kurį dabar XVIII amžiaus materializmas yra įgavęs gamtininkų ir gydytojų galvose ir kokiu penkiasdešimtaisiais metais jį skelbė keliaują pamokslininkai — Biuchneris, Fogtas ir Molešotas. Bet materializmas, panašiai kaip ir idealizmas, yra perėjęs eilę išsivystymo pakopų. Po kiekvieno sudarančio epochą atradimo net gamtos mokslų srityje materializmas neišvengiamai turi keisti savo formą. O nuo to laiko, kai ir istoriją pradėta materialistiškai aiškinti, čia taip pat atsiveria naujas kelias materializmui vystytis.

Praėjusio^[3] amžiaus materializmas buvo daugiausia mechaninis, nes tuomet iš visų gamtos mokslų vien tik mechanika, ir tai tik kietųjų (dangaus ir žemės) kūnų mechanika, trumpiau, sunkumo mechanika tebuvo pasiekusi tam tikrą išbaigtumą. Chemija tebeatrodė dar vaikiškai, joje buvo laikomasi flogistono teorijos. Biologija tebebuvo dar vystykluose: augalų ir gyvūnų organizmas tebuvo ištirtas tik bendriausiais bruožais, jis buvo aiškinamas grynai mechaninėmis priežastimis. XVIII amžiaus materialistams žmogus buvo mašina, kaip kad Dekartui gyvulys. Šitas išimtinai mechanikos masto taikymas cheminės ir organinės prigimties procesams, — kur, tiesa, mechanikos dėsniai nors ir veikia, bet yra nustelbiami kitų, aukštesnių dėsnių, — sudaro pirmą savotišką, bet tuo metu neišvengiamą klasikinio prancūzų materializmo ribotumą.

Antras savotiškas šito materializmo ribotumas yra jo nesugebėjimas suprasti pasaulį kaip procesą, kaip nuolat istoriškai besivystančią materiją. Tai atitiko tuometinę gamtos mokslų būklę ir su ja susijusį metafizinį, t. y. antidialektinį filosofinio mąstymo būdą. Gamta amžinai juda; tai buvo žinoma ir tuomet. Bet tas judėjimas, pagal to meto supratimą, taip pat amžinai sukosi vienu ir tuo pačiu ratu ir tuo būdu visuomet likdavo toje pačioje vietoje: jis visuomet duodavo tuos pačius padarinius. Toks supratimas tuo metu buvo neišvengiamas. Kantinė saulės sistemos atsiradimo teorija buvo tik ką pasirodžiusi ir atrodė kol kas tik paprastas kuriozas. Žemės raidos istorija, geologija, tebebuvo dar visiškai nežinoma. Tuomet aplamai dar nebuvo galima moksliškai pagrįsti minties, kad dabartinės gyvosios būtybės yra atsiradusios per ilgą išsivystymą, vedantį iš paprasto į sudėtinga. Neistoriškas gamtos supratimas, vadinasi, buvo neišvengiamas. Tą trūkumą juo mažiau tegalima prikišti XVIII amžiaus filosofams, nes jo neišvengė net Hegelis. Pastarajam gamta, kaip paprastas idėjos „nusisavinimas“, negali vystytis laike; ji tegali plėsti savo įvairumą tik erdvėje ir tuo būdu, pasmerkta amžinai kartoti vis tuos pačius procesus, vienu metu ir šalia viena kitos išdėsto visas turimas savyje vystymosi pakopas. Ir šitą nesąmonę apie vystymąsi erdvėje, bet ne laike, — kuris yra pagrindinė bet kokio vystymosi sąlyga, — Hegelis primeta gamtai kaip tik tuo metu, kai jau pakankamai buvo išvystyta ir geologija, ir embriologija, ir augalų bei gyvulių fiziologija, ir organinė chemija, ir kai, remiantis šitais naujais mokslais, jau visur kilo genialūs spėjimai, kuriuos patvirtino vėlesnė vystymosi teorija (pvz., Gėtė ir Lamarkas). Bet taip reikalavo sistema, ir metodas sistemos dėlei turėjo pasidaryti nebeištikimas sau pačiam.

Šitokia neistoriška pažiūra vyravo ir istorijos srityje. Čia žvilgsnis buvo nukreiptas į kovą prieš viduramžių liekanas. Į viduramžius buvo žiūrima kaip į paprastą tūkstantmetės visuotinės barbarybės sukeltą pertrauką istorijos eigoje. Niekas nekreipė dėmesio į viduriniais amžiais pasiektą didelę pažangą — Europos kultūrinės srities išplėtimą, didžiąsias gyvybingas nacijas, ten susidariusias greta viena kitos, pagaliau XIV ir XV amžių didžiulę technikos pažangą. Dėl tos priežasties pasidarė negalima teisinga pažiūra į didįjį istorinį ryšį, ir istorija, geriausiu atveju, buvo tik pavyzdžių ir iliustracijų rinkinys filosofams naudotis.

Vulgarizatoriai, kurie 50-siais metais Vokietijoje ėmėsi materializmo išnešiotojų darbo, niekur neišėjo už savųjų mokytojų mokymų ribų. Visi naujieji gamtos mokslų laimėjimai jiems tarnavo tik kaip nauji argumentai prieš pasaulio kūrėjo buvimą. Jie net negalvodavo apie tai, kad vystytų toliau teoriją. Idealizmas, kuris jau buvo galutinai išeikvojęs savo išmintį ir 1848 m. revoliucijos buvo mirtinai sužeistas, galėjo tuo būdu jausti pasitenkinimą, kad materializmas tuo metu buvo dar žemiau nusmukęs. Feuerbachas tikrai buvo teisus, nesiimdamas atsakomybės už šitą materializmą; tačiau jis neturėjo teisės painioti keliaujančiųjų pamokslininkų mokymo su materializmu aplamai.

Beje, čia reikia turėti galvoje du dalykus. Pirma, kol dar buvo gyvas Feuerbachas, gamtos mokslai tebegyveno tą stipraus rūgimo procesą, kuris pasiekė reliatyvų, aiškumą teikiantį užbaigtumą tik per pastaruosius penkiolika metų. Buvo surinkta ligi šiol nematyta gausybė naujos pažinimo medžiagos, bet tik pačiu paskutiniu metu pasidarė galima nustatyti ryšį ir tuo pačiu tvarką tame galvotrūkčiais besiveržiančių atradimų chaose. Tiesa, Feuerbachas buvo amžininkas trijų svarbiausiųjų atradimų — ląstelės, energijos kitimo dėsnio ir Darvino vardu pavadintos vystymosi teorijos atradimo. Bet ar galėjo gyvenęs kaimo vienatvėje filosofas įstengti pakankamai sekti mokslą, kad galėtų tinkamai įvertinti tokius atradimus, kuriuos ir patys gamtininkai iš dalies dar ginčijo, o iš dalies dar nemokėjo pakankamai išnaudoti? Kaltos čia yra vien tik pasigailėtinos Vokietijos sąlygos, dėl kurių filosofijos katedras buvo užvaldę išminčius vaidiną eklektiškieji trupingraužiai, o Feuerbachas, kuris buvo nepalyginamai aukštesnis už juos visus, turėjo suvalstietėti ir lindėti kaimo užkampyje. Vadinasi, ne Feuerbacho kaltė, kad dabar pasidaręs galimas istoriškas gamtos supratimas, šalinąs visą prancūzų materializmo vienašališkumą, liko jam neprieinamas.

Antra, Feuerbachas buvo visai teisus, tvirtindamas, kad vien tiktai gamtos mokslų materializmas „yra žmogiškojo pažinimo pastato pagrindas, bet ne pats pastatas“, nes mes gyvename ne tik gamtoje, bet ir žmonių visuomenėje, kuri, ne mažiau kaip gamta, turi savo vystymosi istoriją ir savo mokslą. Vadinasi, uždavinys buvo visuomenės mokslą, t. y. visą vadinamųjų istorijos ir filosofijos mokslų visumą, suderinti su materialistiniu pagrindu ir jį pertvarkyti sutinkamai su šiuo pagrindu. Bet Feuerbachui to nebuvo lemta padaryti. Šiuo atžvilgiu jis, nepaisant materialistinio pagrindo, nebuvo dar išsivadavęs iš senų idealistinių pančių; tai jis ir pats pripažįsta sakydamas: „Aš visiškai sutinku su materialistais eidamas atgal, bet ne eidamas į priekį“. Bet kaip tik čia, visuomeninėje srityje, pats Feuerbachas nenuėjo toliau „į priekį“ nuo savo 1840 ar 1844 m. požiūrio, ir tai svarbiausia dėl savo atsiskyrėliško užsidarymo, kuris vertė jį, labiau už kitus filosofus palinkusį visuomeniškai bendrauti, vystyti savo mintis visiškoje vienatvėje. o ne draugiškai ar priešiškai susitinkant su kitais savo masto žmonėmis. Mes vėliau smulkiau panagrinėsime, ligi kokio laipsnio jis liko idealistas šioje srityje.

Čia reikia dar pastebėti, kad Štarkė Feuerbacho idealizmo ieško ne ten, kur jis tikrai yra. „Feuerbachas yra idealistas, jis tiki žmonijos pažanga“ (19 psl.). „Pagrindu, visa ko pamatu vis dėlto lieka idealizmas. Realizmas mums tėra tik apsauga nuo suklydimų, kai mes pasiduodame savo idealiems siekimams. Argi užuojauta, meilė ir tarnavimas tiesai bei teisei nėra idealios jėgos?“ (VIII psl.).

Pirma, čia idealizmu vadinama ne kas kita, kaip tik siekimas idealių tikslų. Bet šie tikslai turi kokį nors būtiną ryšį nebent su Kanto idealizmu ir jo „kategoriniu imperatyvu“. Tačiau pats Kantas savo filosofiją pavadino „transcendentaliu idealizmu“ visai ne dėl to, kad joje liečiami taip pat ir doriniai idealai. Tai įvyko visai dėl kitų priežasčių, kurios Štarkei turi būti žinomos. Prietaras, kad tikėjimas doriniais, t. y. visuomeniniais, idealais sudarąs filosofinio idealizmo esmę, yra kilęs už filosofijos ribų, pas vokiečių filisterius, kurie jiems reikalingus menkus filosofijos trupinius rankiojo, mintinai mokydamiesi Šilerio eilėraščių. Kaip tik Hegelis, tas tobulasis idealistas, griežčiau už bet ką kitą kritikavo Kanto bejėgį „kategorinį imperatyvą“ (bejėgį todėl, kad reikalauja to, kas negalima, vadinasi, niekuomet nepasiekia ko nors tikra); jis pikčiau už bet ką kitą išjuokė Šilerio paskleistą filisterišką palinkimą svajoti apie nepasiekiamus idealus (žr., pavyzdžiui, „Fenomenologiją“).

Antra, niekaip neišvengsime tos aplinkybės, kad visa tai, kas skatina žmogų veikti, turi pereiti per jo galvą: net valgyti ir gerti žmogus ima dėl atsispindėjusių jo galvoje alkio ar troškulio pojūčių, o liaujasi valgęs ar gėręs dėl to, kad jo galvoje atsispindi sotumo pojūtis. Išorinio pasaulio poveikiai į žmogų įsminga jo galvon, atsispindi joje kaip jutimai, mintys, paskatos, valios pasireiškimai, trumpai sakant, kaip „idealūs siekimai“, ir tuo pavidalu jie tampa „idealiomis jėgomis“. Ir jei tas žmogus pasirodo besąs idealistas tik dėl tos aplinkybės, kad jis turi „idealių siekimų“ ir pripažįsta „idealių jėgų“ įtaką sau, tai, vadinasi, kiekvienas bent kiek normaliai išsivystęs žmogus iš prigimties yra idealistas, ir lieka neaišku tik viena: kaip dar pasaulyje gali būti materialistų?

Trečia, įsitikinimas, kad žmonija, — bent šiuo momentu, — bendrai imant, žengia priekin, absoliučiai nieko neturi bendra su materializmo ir idealizmo priešingumu. Prancūzų materialistai laikėsi to įsitikinimo beveik fanatiškai, ne mažiau, kaip deistai Volteras ir Ruso, ir dėl jo gana dažnai dėjo didžiausias asmenines aukas. Jei kas nors buvo paskyręs visą savo gyvenimą „tarnauti tiesai ir teisei“, — gerąja šių žodžių prasme, — tai toks žmogus buvo, pavyzdžiui, Didro. Ir kai Štarkė paskelbia, kad visa tai esąs idealizmas, jis įrodo tik tai, kad žodis „materializmas“ ir kartu visas abiejų krypčių priešingumas jam yra netekęs bet kurios prasmės.

Ir iš tikrųjų Štarkė čia daro, — nors, gal būt, ir nesąmoningai, — nedovanotiną nuolaidą filisteriškam prietarui prieš pavadinimą „materializmas“, prietarui, kurį įdiegė filisteriui ilgamečiai kunigų šmeižtai. Materializmu filisteris laiko rajumą, girtavimą, garbės troškimą ir gašlavimą, godumą pinigams, šykštumą, gobšumą, vaikymąsi pelno ir biržos suktybes, trumpai sakant, visas tas nešvarias ydas, į kurias jis pats paslapčiomis įsmilsta. O idealizmas jam reiškia tikėjimą dorybe, visuotinę žmonių meilę ir aplamai tikėjimą „geresniuoju pasauliu“, apie kurį jis garsiai kalba kitų tarpe, bet kuriuo jis pats pradeda tikėti nebent tik tuomet, kai jam tenka sirgti pagiriomis ar bankrutuoti, t. y. kai tenka kęsti nemalonias savo įprastinių „materialistinių“ ekscesų pasekmes. Filisterio mėgiamas posakis: Kas yra žmogus? — Pusiau žvėris, pusiau angelas.

Kitais atžvilgiais Štarkė uoliai stengiasi apginti Feuerbachą nuo užpuolimų ir doktrinų tų docentų, kurie, pasivadinę filosofais, triukšmauja dabar Vokietijoje. Žmonėms, kurie domisi išsigimusiais klasikinės vokiečių filosofijos palikuonimis, tai, žinoma, yra svarbu; pačiam Štarkei tai galėjo atrodyti būtina. Bet mes pasigailėsime skaitytojo.

Išnašos

⁽¹⁾ Dar ir šiandien laukinių ir žemutinės pakopos barbarų tarpe visur tebėra paplitusi mintis, kad sapne pasirodą žmogiški pavidalai esančios sielos, laikinai palikusios kūną; tikrasis žmogus todėl laikomas atsakingu už tuos jo veiksmus, kuriuos sapnuotojas sapnavo. Šitai, pavyzdžiui, pastebėjo Imturnas 1884 m. Gvijanos indėnų tarpe.

^[2] Kalbama apie Neptuno planetą, kurią 1846 m. surado Berlyno observatorijos stebėtojas Johanas Galė.

^[3] — XVIII amžiaus.

III dalis

Turinys | Markso-Engelso archyvas