Friedrich Engels
Karlas Marksas. „Dėl politinės ekonomijos kritikos“
Tokiame veikale, kaip kad gulįs prieš mus, negali būti nė kalbos apie paprastą atskirų, vienas nuo kito atitrūkusių politinės ekonomijos skyrių kritiką, apie tų ar kitų ginčijamų ekonominių klausimų nagrinėjimą atskirai. Atvirkščiai, šitame veikale iš pat pradžių siekiama sistemingai apimti visą ekonominių mokslų kompleksą, nuosekliai išdėstant buržuazinės gamybos ir buržuazinių mainų dėsnius. O kadangi ekonomistai tėra tų dėsnių aiškintojai ir apologetai, tai šis išdėstymas yra drauge visos ekonominės literatūros kritika.
Nuo Hegelio mirties vargu ar bebuvo mėginta išvystyti kurį nors mokslą, remiantis jo savitais, vidiniais ryšiais. Oficialioji Hegelio mokykla iš savo mokytojo dialektikos išmoko tik vartoti paprasčiausius triukus, kuriuos ji taikė visur ir visuomet, dažnai net su juokingu nerangumu. Tai mokyklai visas Hegelio palikimas apsiribojo paprastu šablonu, pagal kurį buvo konstruojama kiekviena tema, ir sąrašu žodžių bei posakių, tinkančių tik tam, kad tinkamu laiku būtų įstatyti ten, kur pritrūko minčių ir pozityvių žinių. Tuo būdu prieita tai, kad, kaip pasakė vienas Bonos profesorius, tie hegelininkai išmanė šį tą apie „nieką“, bet rašyti galėjo apie viską. Iš tikrųjų taip ir buvo. Tie ponai, kad ir būdami labai patenkinti savimi, vis dėlto taip gerai nuvokė savo silpnumą, kad nuo didžiųjų uždavinių laikėsi kiek galėdami atokiau; senasis rutininis mokslas laikėsi savo pozicijose pranašumo pozityviųjų žinių srityje dėka. Ir tik tuomet, kai Feuerbachas atsisakė nuo spekuliatyvinės sąvokos, hegelizmas pamažu užgeso, ir atrodė, kad moksle vėl prasidėjo senosios metafizikos viešpatija su jos pastoviomis kategorijomis.
Tas dalykas turėjo natūralią savo priežastį. Po Hegelio diadochų[1] režimo, kurio metu viešpatavo tuščios frazės, natūraliai sekė tokia epocha, kurioje pozityvus mokslo turinys vėl persvėrė formaliąją jo pusę. Tuo pačiu metu Vokietija su nepaprasta energija puolėsi į gamtos mokslus; tai atitiko galingą buržuazinį jos išsivystymą nuo 1848 metų; o kai pasidarė madingi gamtos mokslai, kuriuose spekuliatyvinė kryptis niekad nebuvo pasiekusi bent kiek didesnės reikšmės, vėl prasimušė ir senasis metafizinis galvojimo būdas ligi pat kraštutiniausio Volfo lėkštumo. Hegelis buvo užmirštas, išsivystė naujasis gamtos mokslais pagrįstas materializmas, kuris teoriškai beveik niekuo nesiskiria nuo XVIII amžiaus materializmo ir dažniausiai pranašesnis tik tuo, kad disponuoja turtingesne medžiaga gamtos mokslų, ypač chemijos ir fiziologijos, srityje. Ligi didžiausio lėkštumo privestą tą siaurą filisterinį ikikantinių laikų galvojimo būdą mes užtinkame Biuchnerio ir Fogto raštuose; net ir Molešotas, kuris prisiekinėja Feuerbachu, kiekvieną akimirksnį juokingiausiu būdu susipainioja tarp paprasčiausių kategorijų. Nejudrus eilinio buržuazinio protavimo sunkiavežis arklys, žinoma, sustoja sumišęs prieš griovį, skiriantį esmę nuo reiškinio, priežastį nuo pasekmės; tačiau, kai rengiamasi medžioti su skalikais labai griovių išraižytoje abstraktaus galvojimo vietovėje, kaip tik nereikia joti sunkiavežiu arkliu.
Tuo būdu, čia turėjo būti išspręstas kitas klausimas, kuris neturi nieko bendro su pačia politine ekonomija, būtent, kaip vystyti mokslą? Iš vienos pusės, buvo Hegelio dialektika, visai abstrakčiu, „spekuliatyviniu“ pavidalu, kuriuo ją buvo palikęs Hegelis; iš antros pusės, — paprastas, dabar vėl pasidaręs madingas, iš esmės volfinis metafizinis metodas, kuriuo sekdami ir buržuaziniai ekonomistai rašė savo storas, jokio vidinio sąryšio neturinčias knygas. Šis pastarasis metodas Kanto, o ypač Hegelio teoriškai buvo taip sumaltas, kad tik tingumas ir kito paprasto metodo trūkumas įgalino jį praktiškai toliau egzistuoti. Antra vertus, Hegelio metodas jo tuometiniu pavidalu buvo absoliučiai netinkamas. Iš esmės jis buvo idealistinis, o čia reikėjo išvystyti tokią pasaulėžiūrą, kuri būtų materialistiškesnė už visas ankstesniąsias. Jis rėmėsi grynu protavimu, o čia reikėjo remtis atkakliausiais faktais. Metodas, kuris savo paties prisipažinimu „iš nieko per nieką atėjo į nieką“, šiuo pavidalu čia visiškai netiko. Vis dėlto iš visos turimos loginės medžiagos jis buvo vienintelis, kuriuo bent buvo galima pasinaudoti. Šis metodas nebuvo kritikuojamas, niekas nebuvo jo pralenkęs; nė vienas iš didžiojo dialektiko priešų negalėjo pramušti spragos didingame to metodo rūme; jis buvo užmirštas, nes Hegelio mokykla nežinojo, ką su juo daryti. Todėl visų pirma reikėjo Hegelio metodą nuodugniai iškritikuoti.
Hegelio mastymo būdą išskyrė iš visų kitų filosofų mąstymo būdo ta didžiulė istorinė nuovoka, kuri glūdėjo jo pagrinde. Nors forma buvo labai abstrakti ir idealistinė, bet jo minčių vystymas vis dėlto visuomet vyko lygiagrečiai su pasaulinės istorijos vystymusi, o pastarasis, tikrai sakant, turėjo būti tik pirmojo patvirtinimas. Nors tuo tikrasis santykis ir buvo apverstas bei pastatytas aukštyn kojomis, vis dėlto į filosofiją visur skverbėsi realus turinys, juo labiau, kad Hegelis skyrėsi nuo savo mokinių tuo, kad nesididžiavo, kaip jie, nemokšiškumu, bet buvo vienas iš mokyčiausių visų laikų vyrų. Jis pirmas mėgino parodyti istorijos vystymąsi ir jos vidinį sąryšį, ir kaip keistai beatrodytų mums šiandien daug kas jo istorijos filosofijoje, vis dėlto pagrindinių jo pažiūrų didingumas dar ir šiandien vertas nuostabos, ypač palyginus su juo jo pirmtakus arba net ir tuos, kurie po jo drįso leistis į bendrus samprotavimus apie istoriją. „Fenomenologijoje“, „Estetikoje“, „Filosofijos istorijoje“ — visur raudona gija eina šis didingas istorijos supratimas, ir visur medžiaga nagrinėjama istoriškai, tam tikrame, kad ir iškreiptame, abstrakčiame sąryšyje su istorija.
Šisai epochinės reikšmės istorijos supratimas buvo tiesioginė teorinė prielaida naujai materialistinei pažiūrai, ir jau vien jo dėka atsirado išeities taškas ir loginiam metodui. Jeigu ši užmirštoji dialektika, net „grynojo mąstymo“ požiūriu, atvedė į tokius rezultatus, jeigu ji, be to, tarytum žaisdama susidorojo su visa ankstesniąja logika ir metafizika, tai, vadinasi, joje buvo kažko daugiau, negu vien sofistika ir scholastinis gudragalviavimas. Tačiau šio metodo kritika, kurios vengė ir tebevengia visa oficialioji filosofija, buvo nelengvas uždavinys.
Marksas buvo ir paliko vienintelis žmogus, kuris galėjo imtis darbo išlukštenti iš Hegelio logikos tą branduolį, kuris apima tikrus Hegelio atradimus šioje srityje, ir atstatyti dialektinį metodą, apvalytą nuo jo idealistinių lukštų, tokiu paprastu pavidalu, kuriuo jis tampa vienintele teisinga minčių vystymo forma. Parengimą to metodo, kuriuo pagrįsta Markso politinės ekonomijos kritika, mes laikome tokiu rezultatu, kuris savo reikšme vargu ar yra mažiau svarbus, nei materialistinė pagrindinė pažiūra.
Politinės ekonomijos kritika, net ir pagal įsisavintąjį metodą, galėjo būti atlikta dvejopu būdu: istoriškai arba logiškai. Kadangi istorijoje, kaip ir jos atspindyje literatūroje, vystymasis aplamai ir ištisai imant eina taip pat nuo paprasčiausių į sudėtingesnius santykius, tai istorinis politinės ekonomijos literatūros vystymasis buvo natūrali vedamoji gija, kuria kritika galėjo sekti, ir tuo atveju ekonominės kategorijos aplamai ir ištisai imant būtų pasireiškusios tokia pat eilės tvarka, kaip ir loginiame vystymesi. Ši forma iš pažiūros yra tuo pranašesnė, kad ji aiškesnė, nes čia juk sekamas tikrasis vystymasis, tačiau iš tikrųjų ji dėl to geriausiu atveju būtų tik populiaresnė. Istorija dažnai eina šuoliais ir vingiais, ir jei reikėtų visur ja sekti, tai dėl to ne tik tektų turėti galvoje daug nelabai svarbios medžiagos, bet ir dažnai tektų nutraukti minčių eigą; be to, juk neįmanoma rašyti politinės ekonomijos istorijos be buržuazinės visuomenės istorijos, o tai padarytų darbą begalinį, nes trūksta bet kurių paruošiamųjų darbų. Tuo būdu tinkamas buvo tik loginis nagrinėjimo metodas. Tačiau iš tikrųjų jis yra ne kas kita, kaip tas pats istorinis metodas, tik atpalaiduotas nuo jo istorinės formos ir nuo jį trukdančių atsitiktinumų. Nuo ko istorija pradeda, nuo to turi pradėti ir minčių eiga, ir tolesnė jų eiga bus ne kas kita, kaip istorinio proceso atspindys abstrakčia ir teoriškai nuoseklia forma; atspindys ištaisytas, bet ištaisytas pagal dėsnius, kuriuos pateikia pats tikrasis istorinis procesas, kai kiekvienas momentas gali būti nagrinėjamas tokiame jo išsivystymo taške, kada procesas yra visiškai subrendęs ir turi klasikinę formą.
Pagal šį metodą mes remiamės pirmuoju ir paprasčiausiuoju santykiu, kurį mes istoriškai, faktiškai turime prieš save, — pirmuoju ekonominiu santykiu, kurį mes randame. Šį santykį mes analizuojame. Jau pats tas faktas, kad tai yra santykis, reiškia, kad jis turi dvi puses, kurios tarpusavyje santykiauja. Kiekvieną pusę tiriame atskirai; iš to paaiškėja jų tarpusavio santykio pobūdis, jų sąveika. Čia pasireiškia prieštaravimai, kurie reikalauja išsprendimo. Bet kadangi čia mes svarstome ne abstraktų mąstymo procesą, kuris vyksta vien mūsų galvose, bet tikrą procesą, kuris kada nors iš tikrųjų vyko ar dar tebevyksta, tai ir tie prieštaravimai vystosi praktikoje ir, tur būt, buvo išspręsti. Mes seksime, kuriuo būdu jie buvo sprendžiami, ir rasime, kad tatai pasiekta sudarant naują santykį, kurio abi prieštaraujančias puses mes vėl turėsime vystyti ir t. t.
Politinė ekonomija pradeda nuo prekės, nuo to momento, kai gaminiai mainomi vieni į kitus — pavienių žmonių ar pirmykščių bendruomenių. Gaminys, kuris eina į mainus, yra prekė. Tačiau jis yra prekė tik todėl, kad su tuo daiktu, su tuo gaminiu yra susijęs santykis tarp dviejų asmenų, arba bendruomenių, santykis tarp gamintojo ir vartotojo, kurie čia jau nebėra sujungti tame pat asmenyje. Čia mes kaip tik turime pavyzdį savotiško fakto, kuris eina per visą politinę ekonomiją ir buržuazinių ekonomistų galvose yra sukėlęs baisią painiavą: politinė ekonomija turi reikalą ne su daiktais, bet su santykiais tarp žmonių ir galų gale tarp klasių, bet šie santykiai visuomet susiję su daiktais ir pasireiškia daiktų pavidalu. Šį ryšį, kuris, tiesa, atskirais atvejais šmėkštelėdavo vieno ar kito ekonomisto galvoje, Marksas pirmas atskleidė ir nurodė jo reikšmę visai politinei ekonomijai, tuo būdu sunkiausius klausimus padarydamas tokius paprastus ir aiškius, kad dabar juos galės suprasti net ir buržuaziniai ekonomistai.
Jeigu mes nagrinėjame prekę iš įvairių jos pusių, ir, be to, visiškai išsivysčiusią prekę, o ne tokiame būvyje, kai ji dar tik su dideliu vargu vystosi primityvioje mainų prekyboje tarp dviejų pirmykščių bendruomenių, tad ji mums pasirodo dviem požiūriais: kaip vartojamoji vertė ir kaip mainomoji vertė. Ir čia mes tuoj įžengiame į ekonominių ginčų sritį. Kas nori turėti ryškų pavyzdį, kad vokiškasis dialektinis metodas dabartiniame jo išsivystymo laipsnyje tiek pat yra pranašesnis už senąjį, lėkštą ir vulgarų metafizinį metodą, kiek geležinkeliai yra pranašesni už viduramžio transporto priemones, tas tegul pasiskaito pas Adomą Smitą arba kurį nors kitą garsaus vardo oficialųjį ekonomistą, kiek prikankino tuos ponus mainomoji vertė ir vartojamoji vertė, kaip sunku jiems ryškiai atskirti vieną nuo antros ir suvokti savitą kiekvienos apibrėžtumą, o paskui palygina tai su tuo, kaip aiškiai ir paprastai išdėsto šį klausimą Marksas.
Išaiškinus vartojamąją ir mainomąją vertę, prekė pavaizduojama kaip tiesioginė abiejų vienybė, tokiu pavidalu, kokiu ji įeina į mainų procesą. Kokie prieštaravimai čia iškyla, galima pasiskaityti 20—21 psl.[2]. Pastebėsime tik, kad šie prieštaravimai turi ne vien teorinę, abstrakčią reikšmę, bet juose kartu atsispindi ir kylantieji iš tiesioginio mainų santykio prigimties, iš paprastos mainų prekybos sunkumai, atsispindi tie negalimumai, su kuriais neišvengiamai susiduria ši pirmoji grubi mainų forma. Tie negalimumai išsprendžiami taip, kad ypatybė atstovauti visų kitų prekių mainomajai vertei būtų perkeliama į specialią prekę, į pinigus. Pinigai arba paprastoji apyvarta nagrinėjami antrajame skyriuje, būtent: 1) pinigai kaip vertės matas; čia pat tiksliau apibrėžiama pinigais matuojamoji vertė — kaina; 2) kaip apyvartos priemonė ir 3) kaip abiejų apibrėžčių vienybė, kaip realūs pinigai, kaip viso materialinio buržuazinio turto atstovas. Šiuo baigiamas dėstymas pirmajame sąsiuvinyje, paliekant antrajam pinigų pavirtimą kapitalu.
Kaip matome, pagal šį metodą loginis išvystymas visai nėra priverstas laikytis grynai abstraktinės srities. Priešingai, jam reikalingos istorinės iliustracijos, nuolatinis kontaktas su tikrove. Todėl tokių įvairių iliustracijų čia duota labai gausiai, tiek nurodant tikrąją istorinę raidos eigą įvairiose visuomenės išsivystymo pakopose, tiek ir remiantis ekonomine literatūra, nuo pat pradžios pasekant aiškų ekonominių santykių apibrėžimų sukūrimo procesą. Atskirų, daugiau ar mažiau vienašališkų arba painių pažiūrų kritika iš esmės pateikta jau pačiame loginiame išvystyme ir gali būti išdėstyta trumpai.
Trečiajame straipsnyje mes paliesime ekonominį pačios knygos turinį[3].
[1] Diadochai — Aleksandro Makedoniečio įpėdiniai, po jo mirties pradėję tarpusavio kovą, kuri buvo imperijos iširimo priežastis. Engelsas ironiškai taiko šį išsireiškimą oficialiesiems Hegelio mokyklos atstovams Vokietijos universitetuose.
[2] Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, XII t., I d., 29—30 psl, rus leid.
[3] Šis trečiasis straipsnis spaudoje nepasirodė; jo rankraštis nerastas.