Parašyta: 1853 m. liepos 22 d. Išspausdinta laikraštyje „New-York Daily Tribune“ 1853 m. rugpjūčio 8 d.
Išleista lietuvių kalba: 1949 m. Versta iš anglų kalbos.
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels. Rinktiniai raštai (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1949), 1:292-298.
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė. Pirmasis teksto sakinys nebuvo išvertas – išvertė Baltoji Rožytė iš „New-York Daily Tribune“.
Siekiu šiame laiške užbaigti mano pastabas apie Indiją.
Kuriuo būdu anglai įsiviešpatavo Indijoje? Neribota didžiojo mogolo[1] valdžia buvo nuversta jo vietininkų, vietininkų galia buvo palaužta maratų[2], maratų galia buvo palaužta afganų, ir, kol visi kariavo prieš visus, staiga įsiveržė britas ir sugebėjo visus juos pavergti. Šalis, kur yra nesantaika ne tik tarp musulmonų ir indų, bet ir gentis yra atsiskyrusi nuo genties ir kasta nuo kastos; visuomenė, kurios tvirtumas glūdi tam tikros rūšies pusiausvyroje, kurią sąlygoja visuotinis tarpusavio atstūmimas ir patvarus visų jos narių atskirumas, — argi tokia šalis ir tokia visuomenė nebuvo pasmerktos tapti užkariautojo grobiu? Jeigu mes net nieko nežinotume apie praėjusią Indostano istoriją, tai argi mums neužtektų to stambaus ir neginčijamo fakto, kad net šiuo metu Anglija laiko Indiją vergijoje, padedama indų armijos, kuri išlaikoma Indijos sąskaita? Tuo būdu Indija negalėjo išvengti likimo būti užkariauta, ir visa jos praėjusi istorija, kiek ji aplamai turėjo istoriją, yra vienas po kito sekusių jos patirtų užkariavimų istorija. Indijos visuomenė neturi jokios istorijos, bent jokios žinomos istorijos. Tai, ką mes vadiname jos istorija, tėra tiktai istorija viens po kito sekusių užkariautojų, kurie sukurdavo savas imperijas ant pasyvaus šios nė kiek nesipriešinančios ir sustingusios visuomenės pagrindo. Todėl klausimas yra ne tas, ar Anglija turėjo teisę užkariauti Indiją, bet tas, ar mums būtų geriau, jeigu Indiją būtų užkariavę turkai, persai, rusai, bet ne britai.
Anglijai reikia atlikti Indijoje dvejopą misiją: griaunamąją ir kuriamąją, — iš vienos pusės, sugriauti senąją Azijos visuomenę, o iš antros pusės, padėti materialinius Vakarų visuomenės pagrindus Azijoje.
Arabai, turkai, totoriai, mogolai, vieni po kitų užkariaudavę Indiją, greitai asimiliavosi su pagrindiniais gyventojais, nes, sutinkamai su amžinu istorijos dėsniu, barbarai užkariautojai turi būti užkariauti aukštesnės jų nugalėtų tautų civilizacijos. Britai buvo pirmieji užkariautojai su aukštesne civilizacija negu indų, ir todėl jie pasirodė neprieinami pastarosios poveikiui. Jie sugriovė ją, suardę vietines bendruomenes, sužlugdę vietinę pramonę ir suniveliavę viską, kas indų visuomenėje buvo pakilę aukščiau bendro lygio. Anglų viešpatavimo Indijoje istorijos puslapiai vargu ar kalba apie ką nors kita, išskyrus griovimą; jų kuriamasis darbas vos pastebimas už griuvėsių krūvos. Ir vis dėlto šis kuriamasis darbas prasidėjo.
Politinė Indijos vienybė, pasižyminti didesne konsolidacija ir apimanti platesnę sferą, negu kada nors didžiųjų mogolų laikais, buvo pirmoji jos atgimimo prielaida. Ši vienybė, Anglijos kardo atnešta, bus dabar elektrinio telegrafo sutvirtinta ir įamžinta. Be indų kariuomenės, britų puskarininkių suorganizuotos ir išmankštintos, — tos būtinos sąlygos Indijai išsikovoti nepriklausomybę, — ji nesiliautų buvusi pirmojo pasitaikiusio svetimo pavergėjo grobis. Laisva spauda, pirmą kartą įvesta Azijos visuomenėje ir vadovaujama daugiausia bendrųjų europiečių ir indų palikuonių, yra naujas ir galingas jos persitvarkymo veiksnys. Net zemindarystė[3] ir rajotvari[4], kad ir kaip jie yra šlykštūs, yra dvi įvairios formos privatinės žemės nuosavybės, t. y. to, ko taip trokšta Azijos visuomenė. Iš Indijos čiabuvių, kurie nenoromis ir labai šykščiai mokomi, anglams prižiūrint, Kalkutoje, išauga nauja klasė, apsiginklavusi būtinomis šaliai valdyti žiniomis ir susipažinusi su Europos mokslu. Garas padarė galimą reguliarų ir greitą susisiekimą tarp Indijos ir Europos, sujungė visus jos svarbiausius uostus su visais pietinių ir rytinių jūrų uostais ir tuo būdu išvedė Indiją iš tos izoliuotos padėties, kuri buvo svarbiausia viešpatavusio joje sustingimo priežastis. Nebetoli jau ta diena, kai, suderinus geležinkelių ir garlaivių reisų sistemą, laiku matuojamas atstumas tarp Anglijos ir Indijos sutrumpės iki savaitės kelio ir ši kadaise legendarinė šalis bus iš tikrųjų prijungta prie Vakarų pasaulio.
Didžiosios Britanijos viešpataujančios klasės iki šiol tiktai atsitiktinai, laikinai ir išimtinais atvejais domėdavosi Indijos išsivystymu. Aristokratija norėjo ją pavergti, finansinė plutokratija norėjo ją plėšti, o pramoninė buržuazija siekė pajungti ją savo prekių pigumu. Bet dabar padėtis pakitėjo. Pramoninė buržuazija pamatė, kad jos gyvybiniai interesai reikalauja paversti Indiją gaminančia šalimi ir kad šiam tikslui visų pirma reikia aprūpinti ją irigaciniais įrengimais ir vidaus susisiekimo keliais. Pramonininkai dabar ketina padengti Indiją geležinkelių tinklu. Jie tai padarys, ir tai turi duoti neįkainojamų rezultatų.
Yra žinoma, kad gamybines Indijos jėgas paralyžiuoja nepaprasta stoka transporto priemonių jos įvairiems gaminiams pervežti ir išmainyti. Niekur pasaulyje negalima sutikti tokio skurdo visuomenėje greta gamtos turtingumo, koks yra Indijoje; ir šį skurdą sukelia pakankamų mainų priemonių stoka. 1848 m. Anglijos žemųjų rūmų komisijoje buvo nustatyta, kad „tuo metu, kai Kandešyje kviečiai buvo pardavinėjami nuo 6 iki 8 šilingų už kvarterį, Punoje jie buvo pardavinėjami nuo 64 iki 70 šilingų už kvarterį, ir žmonės ten mirė gatvėse badu, negalėdami gauti maisto iš Kandešio, nes molėti keliai buvo neišvažiuojami“.
Geležinkelių nutiesimas gali būti lengvai panaudotas žemės ūkio tikslams, būtent, vandens rezervuarams įtaisyti ten, kur reikia išimti žemes darant geležinkelio pylimus, o taip pat aprūpinti vandeniu palei geležinkelio linijas esančias vietoves. Tuo būdu galima smarkiai išplėsti dirbtinio drėkinimo sistemą, šią būtiną žemdirbystės sąlygą Rytuose, ir išvengti dažno kylančių dėl vandens stokos vietinių nederlių pasikartojimo. Didžiulė geležinkelių reikšmė taps šiuo požiūriu akivaizdi, jeigu atsiminsime, kad net rajonuose, esančiuose arti kalnų, už drėkinamas žemes mokama tris kartus daugiau mokesčių, kad jose dirba dešimt ir dvylika kartų daugiau žmonių ir kad jos duoda dvylika ar penkiolika kartų daugiau pelno, negu toks pat nedrėkinamos žemės plotas.
Geležinkeliai įgalins sumažinti karinį aparatą ir išlaidas jam išlaikyti. Pulkininkas Uorenas, Sent Uiljamo forto viršininkas, taip pasisakė žemųjų rūmų išrinktojoje komisijoje:
„Galimybė gauti žinias iš tolimiausių šalies kampų per tiek pat valandų, kiek dabar tam reikalinga dienų ir net savaičių, galimybė trumpiausiu laiku nusiųsti instrukcijas drauge su kariuomenės daliniais ir maistu — šių svarbių aplinkybių reikšmė vargu ar gali būti pervertinta. Įgulas galima būtų išdėstyti toliau vieną nuo kitos ir sveikesnėse vietovėse, negu šiuo metu, ir tai išsaugotų gyvybę daugeliui žmonių, kurie dabar žūsta nuo ligų. Nereikėtų taip pat krauti tiek daug maisto atsargų įvairiuose sandėliuose, ir tuo galima būtų išvengti nuostolių, kylančių maistui gendant dėl vietos klimato sąlygų. O kariuomenės skaičių galima būtų sumažinti tokia pat proporcija, kuria padidėtų jos veiksmingumas“.
Yra žinoma, kad kaimo bendruomenių municipalinė organizacija ir ekonominė bazė buvo sugriautos, bet jų blogiausias bruožas, būtent, visuomenės susiskaldymas į vienalyčius, tarpusavyje nesusijusius atomus, jas pergyveno. Kaimo bendruomenių izoliuotumas pagimdė kelių nebuvimą Indijoje, o kelių nebuvimas įamžino bendruomenių izoliuotumą. Dėl to tad bendruomenė egzistavo esamajame žemame pragyvenimo lygyje, beveik nesueidama į santykius su kitomis bendruomenėmis, nesiekdama jokios socialinės pažangos ir nedėdama jokių tam reikalingų pastangų. Dabar, kai britai sulaužė savaiminę kaimo bendruomenių inerciją, geležinkeliai padės patenkinti naujai atsiradusį reikalą santykiauti ir mainytis. Be to,
„viena geležinkelių sistemos pasekmė bus tai, kad ji atneš į kiekvieną kaimą, pro kurį ji eina, tokį vartojamų kitose šalyse patobulinimų ir praktiškų įrengimų žinojimą ir taip palengvins jų įsisavinimą, kad tai įgalins paveldimųjų ir samdomųjų kaimo amatininkų klasę Indijoje, pirmiausia, pilnutinai išvystyti savo gabumus, o, antra, papildyti jų spragas“. (Čepmenas, „Indijos medvilnė ir prekyba“)[5].
Aš žinau, kad anglų pramoninė buržuazija, siekdama išraizgyti Indiją geležinkeliais, vadovaujasi išimtinai noru atpiginti medvilnės ir kitos jos fabrikams reikalingos žaliavos pristatymą. Bet jeigu jūs kartą įvedėte mašiną kaip susisiekimo priemonę šalyje, kuri turi geležies ir anglies, jūs negalėsite sukliudyti šiai šaliai pačiai gamintis tokias mašinas. Jūs negalite išlaikyti geležinkelio tinklo didžiulėje šalyje, neorganizuodami joje tų gamybinių procesų, kurie reikalingi patenkinti tiesioginiams ir einamiesiems geležinkelių judėjimo poreikiams, o tai paskatins pritaikyti mašinas ir tose pramonės šakose, kurios nėra tiesiogiai susijusios su geležinkelių transportu. Todėl geležinkeliai taps Indijoje tikruoju šiuolaikinės pramonės pranašu. Tai juo labiau tikra, kad Indijos gyventojai, kaip pripažįsta pati anglų valdžia, turi ypatingą gabumą prisitaikyti prie visiškai naujų darbo sąlygų ir įsisavinti žinias, reikalingas mašinoms valdyti. Įtikinamas šio fakto patvirtinimas yra gabumai ir dalyko pažinimas, kurį parodė indų mechanikai, daug metų aptarnaują garo mašinas pinigų kalykloje Kalkutoje, o taip pat darbas vietinių gyventojų, kurie dirba prie įvairių garo mašinų Hardvaro anglies rajonuose, ir kiti pavyzdžiai. Pats p. Kampbelas, kad ir kaip jis yra užsikrėtęs Ostindijos kompanijos prietarais, yra priverstas pripažinti, kad
„plačiosios indų tautos masės turi didelę pramoninę energiją, labai sugeba kaupti kapitalą, pasižymi matematiniu protavimo būdu, turi nepaprastų gabumų apskaičiavimams ir tiksliesiems mokslams“.
„Jų intelektas, — sako jis, — yra puikus“.
Šiuolaikinė pramonė, kuri plinta Indijoje tiesiant geležinkelius, ardo paveldėtąją darbo pasidalijimo sistemą, kuria pagrįstos Indijos kastos — pagrindinė kliūtis Indijos pažangos ir galybės kelyje.
Visa, ką Anglijos buržuazija bus priversta įgyvendinti Indijoje, neišvaduos liaudies masių ir iš esmės nepagerins jų socialinės būklės, nes ir viena ir antra priklauso ne tiktai nuo gamybinių jėgų išsivystymo, bet ir nuo to, ar tai įsisavins liaudis. Bet ką ji būtinai darys, — tai kurs materialines prielaidas tiek vienam, tiek ir antram uždaviniui įgyvendinti. Argi buržuazija kada nors darė daugiau? Argi ji kada nors siekė pažangos, neversdama tiek atskirų žmonių, tiek ir ištisų tautų eiti sunkiu kraujo ir purvo, skurdo ir pažeminimo keliu?
Indijos gyventojai negalės pasinaudoti tais naujų visuomenės elementų subrendimo vaisiais, kuriuos jų tarpe pasėjo Britanijos buržuazija, kol pačioje Didžiojoje Britanijoje dabar viešpataujančios klasės bus pramonės proletariato išstumtos arba kol patys indai sustiprės tiek, kad galutinai nusimestų nuo savęs anglų jungą. Šiaip ar taip, mes tikrai galime laukti anksčiau ar vėliau šios didelės ir įdomios šalies atgimimo, kurios taurūs gyventojai, net pačių žemiausių klasių, anot kunigaikščio Saltykovo, yra „Subtilesni ir gabesni už italus“[6], — šalies, kurios gyventojai net savo paklusnumą atsveria kažkokiu ramiu taurumu ir, nors iš prigimties yra kantrūs, nustebino anglų karininkus savo narsumu, — šalies, kuri yra mūsų kalbų, mūsų religijų lopšys ir kuri džate[7] pateikia mums senovės germano tipą, o bramine — senovės graiko tipą.
Aš negaliu baigti temos apie Indiją be kai kurių baigiamųjų pastabų.
Gilus veidmainiškumas ir buržuazinei civilizacijai būdingas barbariškumas atsiskleidžia prieš mūsų akis, kai mes šią civilizaciją stebime ne savo namuose; kur ji įgauna respektabilias formas, bet kolonijose, kur ji parodo visą savo tikrąją prigimtį. Buržuazija dedasi nuosavybės gynėja, bet argi kuri nors revoliucinė partija kada nors sukėlė tokias agrarines revoliucijas, kaip tos, kurios buvo padarytos Bengalijoje, Madrase ir Bombėjuje? Argi Indijoje ji nesigriebė — kalbant paties lordo Klaivo, šio didžio plėšiko, žodžiais — negailestingo šantažo ten, kur paprastas papirkimas pasirodydavo nepakankamas jos plėšikiškiems tikslams pasiekti? Argi tuo metu, kai ji Europoje plepėjo apie nesulaužomą nacionalinės skolos šventumą, ji nekonfiskavo įdėjusių savo asmenines santaupas į pačios kompanijos akcijas radžų dividendų? Argi tuo metu, kai ji kovojo prieš Prancūzijos revoliuciją, prisidengusi „mūsų šventosios religijos“ gynimu, ji neuždraudė propaguoti Indijoje krikščionybės, ir argi ji, norėdama gauti pelno iš piligrimų kelionių į Orisos ir Bengalijos šventyklas, nepavertė bizniu žmogžudystės ir prostitucijos, nuo amžių praktikuojamų Džagernauto šventykloje? Štai kokie tie „Nuosavybės, tvarkos, šeimos ir religijos“ gynėjai!
Naikinamasis Anglijos pramonės veikimas į Indiją — šalį, kuri savo mastu nemažesnė už Europą ir turi 150 milijonų akrų teritoriją, — yra visiškai akivaizdus, ir jis baisus. Bet mes neturime užmiršti, kad šis veikimas tėra tiktai organinis visos dabar viešpataujančios gamybos sistemos rezultatas. Ši gamyba pagrįsta visagaliu kapitalo viešpatavimu. Kapitalo centralizacija yra neatskiriamai susijusi su kapitalo kaip nepriklausomos jėgos egzistencija. Griaunamoji šios centralizacijos įtaka visų šalių rinkoms tiktai milžinišku mastu išryškina vidinius organinius politinės ekonomijos dėsnius, kurie dabar veikia bet kuriame civilizuotame mieste. Buržuazinis istorijos laikotarpis yra pašauktas sukurti materialinei naujo pasaulio bazei: iš vienos pusės — išvystyti pasaulinius santykius, pagrįstus visų žmonijos atstovų priklausomybe nuo vienas kito, o taip pat ir šių santykių priemones; iš antros pusės — išvystyti gamybines žmogaus jėgas ir materialinę gamybą paversti į mokslu pagrįstą viešpatavimą gamtos jėgoms. Buržuazinė pramonė ir prekyba sukuria šias materialines naujojo pasaulio sąlygas taip, kaip geologinės revoliucijos sukūrė žemės paviršių. Tik kai didžioji socialinė revoliucija apvaldys buržuazinės epochos pasiekimus, pasaulinę rinką ir šiuolaikines gamybines jėgas ir atiduos jas bendrai pažangiausiųjų tautų kontrolei, — tik tuomet žmonijos pažanga nustos buvusi panaši į tą šlykštų pagonių stabą, kuris nenorėjo gerti nektaro kitaip, kaip iš užmuštojo kaukolės.
[1] Didysis mogolas — Indijos musulmoniškųjų imperatorių iš tiurkų Baburų dinastijos titulas; jie valdė nuo 1526 m.
[2] Maratai — Centrinės Indijos tautų grupė, kuri sukilo prieš musulmomus ir XVIII amž. pradžioje sukūrė feodalinių kunigaikštysčių konfederaciją.
[3] Zemindarai — anglų sukurti, eksproprijuojant indų valstiečius, naujieji dvarininkai iš ankstyvesniųjų mokesčių rinkėjų ir pirklių palūkininkų tarpo. Zemindarystė buvo paplitusi Indijos šiaurės rytų dalyje.
[4] Rajotvari — neterminuoto žemės nuomojimo valstiečiams sistema, anglų įvesta pietų Indijoje (Madraso ir Bombėjaus prezidentijose). Anglijos valdžia atiduodavo žemes naudotis atskiriems nuomininkams valstiečiams be galo sunkiomis sąlygomis.
[5] Chapman J., Cotton and Commerce of India. London, 1851.
[6] Marksas cituoja iš A. D. Saltykovo knygos „Laiškai apie Indiją“, ėjusios Paryžiuje 1848 m. prancūzų kalba.
[7] Džatas — šiaurės vakarų Indijos giminė.