Parašyta: 1853 m. birželio 10 d. Išspaudinta laikraštyje „New-York Daily Tribune“ 1853 m. birželio 25 d.
Išleista lietuvių kalba: 1949 m. Versta iš anglų kalbos.
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels. Rinktiniai raštai (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1949), 1:285-291.
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė.
Indostanas — tai Azijos masto Italija. Himalajų kalnai atitinka Alpes, Bengalijos lygumos — Lombardijos lygumas, Dekano kalnai — Apeninus, o Ceilono sala — Sicilijos salą. Tas pats žemės dovanų turtingumas ir įvairumas ir tas pats susiskaldymas politinės struktūros atžvilgiu. Ir panašiai kaip Italijoje užkariautojo kardas kartkarčiais tiktai prievarta sujungdavo skirtingas nacionalines mases, tą patį mes matome ir Indostane, — tais laikotarpiais, kai jis nėra mahometonų, ar mogolų, ar britų pajungtas, mes matome jį susiskirsčiusį į tiek pat nepriklausomų ir tarpusavyje besivaidijančių valstybių, kiek jame yra miestų ar net kaimų. Tačiau socialiniu požiūriu Indostanas yra ne Italija, bet Rytų Airija. Ir šis keistas Italijos ir Airijos junginys, gašlumo pasaulio ir liūdesio pasaulio junginys glūdėjo jau senosiose Indostano religijos tradicijose. Ši religija tuo pat metu yra perdėto geidulingumo religija ir kūną marinančio asketizmo religija, Lingamo[1] religija ir Džagernauto[2] religija, vienuolio religija ir bajaderės religija.
Aš nepritariu nuomonei tų, kurie tiki, kad buvo auksinis Indostano amžius, nors savo pažiūroms patvirtinti ir nesiremsiu, kaip tai daro seras Čarlzas Vudas, Chuli-chano viešpatavimo laikotarpiu. Bet paimkite, pavyzdžiui, Aurangzebo laikus; arba epochą, kai mogolai pasirodė šiaurėje, o portugalai — pietuose; arba mahometonų įsiveržimo laikotarpį ir heptarchijos[3] laikotarpį pietų Indijoje; arba, jeigu jūs norite eiti atgal, į dar gilesnę senovę, paimkite mitologinę pačių braminų chronologiją, kuri Indijos vargų pradžią nukelia į dar tolesnę epochą, negu net ta, į kurią krikščionys nukelia pasaulio sutvėrimą.
Bet nėra jokios abejonės, kad britų atnešti Indostanui vargai iš esmės yra kitos rūšies ir neišmatuojamai sunkesni už visus anksčiau Indostano iškentėtus vargus. Aš čia nekalbu apie europinį despotizmą, britų Ostindijos kompanijos[4] išugdytą azijinio despotizmo dirvoje, — šis junginys yra baisesnis už bet kurią iš tų šventųjų pabaisų, kuriomis mus gąsdina Salsetės šventykloje[5]. Tai nėra specifinis angliškosios kolonijų valdymo sistemos bruožas, bet tiktai olandiškosios sistemos sekimas, ir tai yra tiek teisinga, kad britų Ostindijos kompanijos veikimui apibūdinti pakanka pažodžiui pakartoti tai, ką seras Stamfordas Raflsas, angliškasis Javos gubernatorius, pasakė apie senąją olandų Ostindijos kompaniją:
„Olandų kompanija, išimtinai pasipelnymo dvasios skatinama ir mažiau tesigailinti savo valdinių, negu kadaise Vakarų Indijos plantatorius gailėjosi minios vergų, dirbusių jo plantacijoje, nes pastarasis buvo sumokėjęs pinigus už žmones, kuriuos jis buvo įsigijęs nuosavybėn, tuo tarpu kai pirmoji nieko nemokėjo, — ši kompanija pavartojo visą esamą despotizmo aparatą, kad išspaustų iš gyventojų paskutinį skatiką įvairiomis rinkliavomis ir priverstų juos dirbti iš paskutinių jėgų. Tuo būdu ji padidino kaprizingos ir pusiau barbariškos vyriausybės daromas šaliai blogybes, sujungdama savo veikloje visą praktinį politiko meną su visu monopolistiniu pirklio egoizmu“.
Pilietiniai karai, įsiveržimai, perversmai, užkariavimai, badmečiai — šios viena kitą pakeičiančios nelaimės, nors jų veikimas Indostane ir atrodė be galo sudėtingas, audringas ir niokojąs, tepaliesdavo tik jo paviršių. O Anglija pakirto pačius Indijos visuomenės pagrindus, neparodžiusi iki šiol jokių mėginimų ją pertvarkyti. Senojo pasaulio netekimas neįsigijant naujo suteikia šiuolaikiniams Indijos gyventojo vargams ypatingai liūdną pobūdį ir nutraukia Britanijos valdomo Indostano ryšius su visomis jo senosiomis tradicijomis, su visa jo buvusia istorija.
Azijoje nuo neatmenamų laikų paprastai tebūdavo tik trys valdymo šakos: finansų, arba savo pačios tautos plėšimo, žinyba, karo, arba kitų tautų plėšimo, žinyba, ir pagaliau viešųjų darbų žinyba. Klimato sąlygos ir dirvos savotiškumas, ypač didžiuliuose tyrų plotuose, kurie tęsiasi nuo Sacharos per Arabiją, Persiją, Indiją ir Totoriją iki pat aukščiausių Azijos plokščiakalnių, dirbtinio drėkinimo su kanalų ir irigacinių įrengimų pagalba sistemą padarė Rytų žemdirbystės pagrindu. Tiek Egipte ir Indijoje, tiek ir Mesopotamijoje, Persijoje ir kitose šalyse potvyniai panaudojami laukams tręšti; aukštas vandens lygis panaudojamas drėkinimo kanalams pripildyti. Ši elementari būtinybė ekonomiškai ir kolektyviai naudotis vandeniu, kuri Vakaruose privertė privačius įmonininkus susijungti į savanoriškas asociacijas, kaip kad Flandrijoje ir Italijoje, Rytuose, — kur civilizacija buvo perdaug žemo lygio ir žemės plotai perdaug erdvūs, kad galėtų pagimdyti savanoriškas asociacijas, — griežtai reikalavo centralizuojančios vyriausybės valdžios įsikišimo. Iš čia kyla ta ekonominė funkcija, kurią buvo priverstos vykdyti visos Azijos vyriausybės, būtent, viešųjų darbų organizavimo funkcija. Ši dirbtinio dirvos derlingumo pakėlimo sistema, kuri priklausė nuo centrinės vyriausybės ir kuri tuoj susmukdavo, kai vyriausybė nustodavo rūpinusis irigacija ir drenažu, išaiškina šiaip neišaiškinamą faktą, kad mes dabar randame nederlingas ir tuščias ištisas teritorijas, kurios kadaise buvo puikiai įdirbamos, pavyzdžiui, Palmyra, Petra, Jemeno griuvėsiai ir didžiulės Egipto, Persijos ir Indostano provincijos. Tuo taip pat paaiškinamas tas faktas, kad vienas naikinamas karas galėjo šimtmečiams palikti šalį be gyventojų ir atimti iš jos visą jos civilizaciją.
Ir štai britai Ostindijoje perėmė iš savo pirmtakų finansų ir karo žinybas, bet jie visai nesirūpino viešųjų darbų žinyba. Todėl žemdirbystė nusmuko, nes ji negalėjo vystytis sutinkamai su britiškuoju laisvos konkurencijos principu — laissez faire, laissez aller[6] principu. Tačiau, kaip tai paprastai esti, Azijos valstybėse žemdirbystė nusmunka valdant vienai vyriausybei ir vėl atgimsta valdant kuriai nors kitai vyriausybei. Čia derlius tiek priklauso nuo geros ar blogos vyriausybės, kiek Europoje nuo gero ar blogo oro. Todėl, kad ir kokią žalą darytų žemdirbystei nesirūpinimas jąja, vis dėlto negalima būtų manyti, kad kaip tik tuo būdu britiškasis užkariautojas sudavė galutinį smūgį Indijos visuomenei, jeigu viso to nebūtų lydėjusios daug svarbesnės aplinkybės, nauji reiškiniai viso Azijos pasaulio metraščiuose. Kad ir kaip žymios būdavo politinės permainos Indijos praeityje, jos socialinės sąlygos paliko nepakitusios nuo giliausios senovės iki XIX amžiaus pirmojo dešimtmečio. Rankinės audžiamosios staklės ir rankinis verptuvas, kurie pagimdė milžinišką verpėjų ir audėjų armiją, buvo svarbiausi Indijos visuomenės struktūros ramsčiai. Nuo neatmenamų laikų Europa gaudavo puikiausius audinius — indų darbo gaminius — ir mainais siųsdavo savo brangiuosius metalus, tuo būdu aprūpindama medžiaga vietos auksakalį, šį būtiną narį Indijos visuomenės, kurios papuošalų pamėgimas yra toks didelis, kad net žemiausios klasės atstovai, kurie vaikšto beveik nuogi, paprastai turi porą auksinių auskarų ir kokį nors auksinį papuošalą ant kaklo. Taip pat visi nešiojo žiedus ant rankų ir kojų pirštų. Moterys, kaip ir vaikai, dažnai nešiojo masyvias auksines ar sidabrines apyrankes ir antkojus, o auksinės ar sidabrinės dievų statulėlės buvo sutinkamos gyventojų butuose. Britų užkariautojas sulaužė indų rankines audžiamąsias stakles ir sunaikino rankinį verptuvą. Anglija pirma išstūmė Indijos medvilninius dirbinius iš Europos rinkų, po to ji ėmėsi vežti į Indiją suktus siūlus ir baigė tuo, kad medvilninių dirbinių tėvynę užtvindė medvilninėmis prekėmis. Nuo 1818 iki 1836 m. verpalų eksportas iš Didžiosios Britanijos į Indiją išaugo santykiu 1:5 200. 1824 m. angliškojo muslino importas į Indiją vos siekė 1 000 000 jardų, tuo tarpu 1837 m. jis jau viršijo 64 000 000 jardų. Bet tuo pačiu laikotarpiu Dakos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 150 000 iki 20 000. Šio garsėjusių seniau savo pramone Indijos miestų sunykimo jokiu būdu negalima laikyti blogiausiu Anglijos viešpatavimo rezultatu. Britų garas ir britų mokslas visoje Indostano teritorijoje galutinai sunaikino ryšį tarp žemės ūkio ir amatininkų gamybos.
Abi šios aplinkybės, — iš vienos pusės, tai, kad Indijos gyventojai, panašiai kaip visos Rytų tautos, palieka centrinei vyriausybei rūpintis stambiausiais viešaisiais darbais, kurie sudaro pagrindinį jų žemdirbystės ir prekybos pagrindą, iš antros — tai, kad Indijos gyventojai, išsisklaidę po visą šalies teritoriją, patriarchalinio ryšio tarp žemės ūkio ir amatų darbo dėka yra susitelkę mažuose centruose, — šios dvi aplinkybės seniausiais laikais pašaukė į gyvenimą savotišką socialinę sistemą — vadinamąją kaimo bendruomenių sistemą (village system), — kuri teikdavo kiekvienai iš šių mažučių sąjungų nepriklausomą pobūdį ir vertė ją gyventi atsiskyrus. Su savotiškais šios sistemos bruožais supažindina mus šis aprašymas, paimtas iš vienos senos oficialios Anglijos žemųjų rūmų ataskaitos apie Indijos reikalus:
„Kaimas geografiniu atžvilgiu yra kelių šimtų arba tūkstančių dirbamos ar nedirbamos žemės akrų plotas; politiniu atžvilgiu jis yra panašus į miestinę korporaciją. Paprastai jis turi tokius pareigūnus ir tarnautojus: potelis, arba seniūnas, prižiūri bendruosius kaimo reikalus, taiko ginčus tarp jo gyventojų, tvarko policiją ir renka kaime mokesčius, — pareiga, kuriai atlikti jis yra tinkamiausias asmuo, nes pats yra įtakingas ir smulkiai pažįsta gyventojų būklę ir jų reikalus. Karnumas seka žemės ūkio būklę ir registruoja viską, kas su juo susiję. Toliau eina taljaris ir totis: pirmojo pareiga yra rinkti žinias apie nusikaltimus ir prasižengimus ir lydėti ir ginti asmenis, keliaujančius iš vieno kaimo į kitą; o antrojo pareigų ratas yra, matyti, labiau apribotas kaimu; jis, be kita ko, turi saugoti derlių ir padėti jį apskaičiuoti. Pasienio sargybinis saugo kaimo sienas arba esti liudininku kilus ginčams dėl jų. Asmuo, prižiūrįs vandens rezervuarus ir vandens nuotakus, skirsto vandenį žemdirbystės reikalams. Atskiras braminas tvarko kaime kulto reikalus. Toliau eina mokytojas, kurį galima matyti kaime mokant vaikus rašyti ir skaityti smėlyje; braminas, tvarkąs kalendorių, arba astrologas, ir kiti. Šie aukštesnieji ir žemesnieji pareigūnai paprastai sudaro kaimo administraciją, bet kai kuriose šalies dalyse jų skaičius mažėja, nes kai kurios aukščiau aprašytos pareigos ir funkcijos esti sujungiamos ir atliekamos vieno ir to paties asmens, o kitose vietose, atvirkščiai, jų kiekis viršija aukščiau nurodytųjų asmenų skaičių. Esant tokiai primityviai bendruomeninio valdymo formai, gyventojai gyveno nuo neatmenamų laikų. Kaimų sienos retai buvo keičiamos ir nors pačius kaimus kartais karas, badas ir ligos smarkiai nuniokodavo ir net sunaikindavo, — tie patys vardai, tos pačios sienos, tie patys interesai ir net tos pačios šeimos ir toliau gyvendavo ištisus amžius. Šių kaimų gyventojai nė kiek nesirūpino, kad sužlugdomos ir perdalijamos monarchijos; kol jų kaimas likdavo sveikas ir nepaliestas, juos mažai tedomino, į kurios valstybės valdžią jis patekdavo ir nuo kurio valdovo jis priklauso, nes jų vidinis ūkinis gyvenimas likdavo nepakitęs. Potelis ir toliau likdavo bendruomenės seniūnu ir veikė kaime kaip taikos teisėjas ir mokesčių rinkėjas“.
Šios mažutės stereotipinės socialinio organizmo formos didžiąja dalimi yra sugriautos ir amžinai išnyksta ne tiek dėl grubaus britų mokesčių rinkėjų ir britų kareivių įsikišimo, kiek dėl angliškųjų garo mašinų ir angliškosios prekybos laisvės veikimo. Šios šeimyniškai suorganizuotos bendruomenės buvo pagrįstos namų pramone, savotiška rankinio audimo, rankinio verpimo ir rankinio žemės dirbimo būdo kombinacija, kuri teikė joms autarkišką pobūdį. Anglų įsikišimas, perkėlęs verpėjus į Lankaširą, o audėjus į Bengaliją, arba, aplamai, nušlavęs ir indų verpėją ir indų audėją nuo žemės paviršiaus, — sugriovė šias mažas pusiau barbariškas, pusiau civilizuotas bendruomenes, sunaikinęs jų ekonominį pagrindą, ir tuo būdu padarė didžiausią, ir reikia pasakyti tiesą, vienintelę socialinę revoliuciją, kurią kada nors išgyveno Azija.
Tačiau kad ir kaip liūdnas grynai žmogiškųjų jausmų požiūriu yra šių dešimčių tūkstančių darbščių, patriarchalinių, taikių socialinių organizacijų irimo ir žlugimo vaizdas, kad ir kaip skaudu matyti jas įmestas į vargo prarają, o kiekvieną iš jų narių tuo pat metu netekusį tiek savo senųjų civilizacijos formų, tiek ir savo paveldėtų pragyvenimo šaltinių, mes vis dėlto neturime užmiršti, kad šios idiliškos kaimo bendruomenės, kad ir kaip nepavojingos jos atrodytų pirmu pažvelgimu, visados buvo tvirtas Rytų despotizmo pagrindas, kad jos apribodavo žmogaus protą siauriausiais rėmais, darydamos iš jo paklusnų prietarų įrankį, pavergdamos jį tradicinėmis taisyklėmis, atimdamos iš jo bet kurį išdidumą, bet kurią istorinę iniciatyvą. Mes neturime užmiršti egoizmo barbarų, kurie, sutelkę visus savo interesus menkame žemės sklypelyje, ramiai stebėjo, kaip griuvo didžiulės imperijos, kaip buvo vykdomos neapsakomos žiaurybės, kaip buvo naikinami didelių miestų gyventojai, — ramiai stebėjo visa tai, neskirdami tam daugiau dėmesio, negu gamtos reiškiniams, ir patys tapdavo bejėgiu grobiu bet kurio užpuoliko, kuris teikdavosi atkreipti į juos savo dėmesį. Mes neturime užmiršti, kad šis negarbingas, sustingęs ir vegetatyvinis gyvenimas, ši pasyvi egzistencijos forma sukeldavo iš antros pusės, kaip atasvarą, laukines, aklas ir nežabotas griovimo jėgas ir pačią žmogžudystę padarė Indostane religine apeiga. Mes neturime užmiršti, kad šios mažutės bendruomenės nešiojo kastinių skirtumų ir vergijos antspaudą, kad jos pajungdavo žmogų išorinėms aplinkybėms, užuot kėlusios jį šių aplinkybių ponu, kad jos pavertė jo savaime besivystančią visuomeninę būkle nekintamu, iš anksto gamtos nulemtu likimu ir tuo būdu sukūrė šiurkštų gamtos kultą, kurio negarbingumą ypatingai iškelia tas faktas, kad žmogus, šisai gamtos valdovas, nusižeminęs puola ant kelių prieš beždžionę Hanumaną ir prieš karvę Sabalą.
Sukeldama socialinę revoliuciją Indostane, Anglija, tiesa, vadovavosi žemiausiais interesais ir vykdė ją perdėm neprotingomis priemonėmis. Bet svarbu ne tai. Dalykas tas, ar gali žmonija atlikti savo paskirtį be pagrindinės revoliucijos socialinėje Azijos būklėje. Jeigu ne, tai Anglija, kad ir kokie bebūtų buvę jos nusikaltimai, darydama šią revoliuciją, buvo nesąmoningas istorijos įrankis.
O jeigu taip, tai kad ir kaip būtų skaudus mūsų asmeniniams jausmams senojo pasaulio sugriuvimo vaizdas, istorijos požiūriu mes turime teisę sušukti drauge su Gėte:
Kam gi reik save kankinti,
Jei kančia — džiaugsmai žmonių? —
Tamerlano sunaikinti
Miriadai valdinių.[7]
[1] Lingamo religija — dievo Šivos kultas, ypač paplitęs pietų Indijos lingajitų sektos tarpe.
[2] Džagernautas — vienas iš dievo Višnu atvaizdų, kurio šventykla buvo Purio mieste, rytinėje Indijos dalyje.
[3] Heptarchija (septynvaldystė) — terminas, priimtas Anglijos istorijoje septynioms saksų karalystėms (VI—VIII amžiuje) pažymėti; Marksas pagal analogiją šį terminą laiko čia feodaliniam Dekano susiskaldymui, prieš užkariaujant jį mahometonams, pažymėti.
[4] Britų Ostindijos kompanija buvo suorganizuota 1600 m. monopolinei prekybai su Indija. Prisidengdami „prekybinėmis“ kompanijos operacijomis, Anglijos kapitalistai užkariavo Indiją ir daugelį dešimčių metų ją valdė. Po 1857 m. Indijos sukilimo kompanija buvo likviduota ir Anglijos vyriausybė paėmė Indijos valdymą tiesiog į savo rankas.
[5] Salsetės olų šventykla, kuri yra to paties vardo saloje Bombėjaus prezidentijoje Indijoje, yra pilna atvaizdų, iškaltų, kaip ir pati šventykla, iš akmens.
[6] „Leiskite laisvai veikti“ — formulė buržuazinių ekonomistų, liberalizmo atstovų, kurie gynė prekybos laisvę ir valstybės nesikišimą į ekonominių santykių sritį.
[7] Iš Gėtės eilėraščio „Zuleikai“ („Vakarų-Rytų Divanas“).