Karl Marx
Samdomasis darbas ir kapitalas
Kapitalą sudaro žaliava, darbo įrankiai ir įvairių rūšių pragyvenimo priemonės, kurios panaudojamos naujoms žaliavoms, naujiems darbo įrankiams ir naujoms pragyvenimo priemonėms gaminti. Visos šios sudėtinės kapitalo dalys yra darbo kūriniai, darbo produktai, sukauptas darbas. Sukauptas darbas, tarnaująs priemone naujai gamybai, yra kapitalas.
Taip sako ekonomistai.
Kas yra negras vergas? Tai juodosios rasės žmogus. Vienas paaiškinimas vertas antro.
Negras yra negras. Tik esant tam tikriems santykiams jis tampa vergu. Medvilnės verpiamoji mašina yra mašina medvilnei verpti. Ji tampa kapitalu tik esant tam tikriems santykiams. Iš tų santykių išplėšta, ji lygiai taip pat nebus kapitalas, kaip auksas pats savaime nėra pinigai arba cukrus nėra cukraus kaina.
Gamyboje žmonės veikia ne tik gamtą, bet ir vienas kitą. Jie negali gaminti nesusijungę tam tikru būdu bendram veikimui ir tarpusavio pasikeitimui savo veikimu. Kad galėtų gaminti, žmonės sueina į tam tikrus ryšius ir santykius, ir tik su tų visuomeninių ryšių ir santykių pagalba tevyksta žmonių santykiavimas su gamta, vyksta gamyba.
Priklausomai nuo gamybos priemonių pobūdžio tie visuomeniniai santykiai, į kuriuos gamintojai tarpusavyje sueina, sąlygos, kuriomis jie savo darbais keičiasi ir dalyvauja bendrame gamybos procese, bus, žinoma, skirtingi. Išradus naują karo priemonę, šaunamąjį ginklą, neišvengiamai pakitėjo visa vidinė armijos organizacija, pakitėjo tie santykiai, kuriems esant atskiri individai sudaro armiją ir gali veikti kaip armija, pakitėjo ir įvairių armijų vienos su kita santykis.
Taigi, visuomeniniai santykiai, kuriems esant individai gamina, visuomeniniai gamybiniai santykiai kinta, persitvarko, kintant ir vystantis materialinėms gamybos priemonėms, gamybinėms jėgoms. Gamybinių santykių visumą sudaro tai, kas vadinama visuomeniniais santykiais, visuomene ir būtent visuomene, esančia tam tikroje istorinio išsivystymo pakopoje, visuomene su savotišku, skirtingu pobūdžiu. Antikinė visuomenė, feodalinė visuomenė, buržuazinė visuomenė yra tokios gamybinių santykių visumos, iš kurių kiekviena kartu reiškia atskirą istorinio žmonijos išsivystymo pakopą.
Taip pat ir kapitalas yra visuomeninis gamybinis santykis. Tai — buržuazinis gamybinis santykis, buržuazinės visuomenės gamybinis santykis. Argi pragyvenimo priemonės, darbo įrankiai, žaliavos, iš kurių susidaro kapitalas, buvo sukurti ir sukaupti ne esamomis visuomeninėmis sąlygomis, ne tam tikriems visuomeniniams santykiams esant? Argi jie panaudojami naujai gamybai ne esamomis visuomeninėmis sąlygomis, ne tam tikrų visuomeninių santykių rėmuosė? Ir argi ne kaip tik šitas tam tikras visuomeninis pobūdis naujai gamybai panaudojamus produktus paverčia kapitalu?
Kapitalą sudaro ne vien pragyvenimo priemonės, darbo įrankiai ir žaliavos, nе vien medžiaginiai produktai; jį taip pat sudaro mainomosios vertės. Visi produktai, kurie jį sudaro, yra prekės. Taigi, kapitalas nėra vien tik medžiaginių produktų suma, jis yra prekių, mainomųjų verčių, visuomeninių dydžių suma.
Kapitalas paliks tuo pat kapitalu, ar vietoje vilnų imsime medvilnę, vietoje javų — ryžius, vietoje geležinkelių — garlaivius, jeigu tik medvilnė, ryžiai, garlaiviai — kapitalo kūnas — turės tą pačią mainomąją vertę, tą pačią kainą, kaip vilnos, javai, geležinkeliai, kuriuose jis pirma buvo įsikūnijęs. Kapitalo kūnas gali nuolat kaitaliotis, kapitalui nuo to nė kiek nepasikeičiant.
Bet jei kiekvienas kapitalas yra prekių, t. y. mainomųjų verčių, suma, tai dar ne kiekviena prekių, mainomųjų verčių, suma yra kapitalas.
Kiekviena mainomųjų verčių suma yra mainomoji vertė. Kiekviena atskira mainomoji vertė yra mainomųjų verčių suma. Pvz., namas, kuris vertas 1 000 markių, yra 1 000 markių mainomoji vertė. Lapas popieriaus, kuris vertas 1 fenigą, yra 100⁄100 fenigo: mainomųjų verčių suma. Produktai, kurie gali būti išmainyti į kitus produktus, yra prekės. Tam tikras santykis, kuriuo jie mainomi, sudaro jų mainomąją vertę, arba, pinigais išreiškus, jų kainą. Šių produktų kiekis nė kiek negali pakeisti jų paskirties būti preke, arba sudaryti mainomąją vertę, arba turėti tam tikrą kainą. Medis ir lieka medis, ar jis yra didelis ar mažas. Ar pakitės geležies kaip prekės, kaip mainomosios vertės pobūdis, jei mes ją mainysime į kitus gaminius lotais ar centneriais? Atsižvelgiant į kiekybę, geležis yra didesnės arba mažesnės vertės prekė, turinti aukštesnę arba žemesnę kainą.
Kuriuo gi būdu tam tikra prekių, mainomųjų verčių suma virsta kapitalu?
Tuo būdu, kad ji, kaip savarankiška visuomeninė jėga, t. y. kaip jėga, priklausanti vienai visuomenės daliai, išsilaiko ir daugėja, mainant ją į tiesioginę gyvą darbo jėgą. Neturinčios nieko daugiau kaip tik sugebėjimą dirbti klasės egzistavimas yra būtina kapitalo prielaida.
Tik sukaupto, būtojo, sudaiktinto darbo viešpatavimas ant tiesioginio, gyvojo darbo paverčia sukauptąjį darbą kapitalu.
Kapitalo esmė yra ne ta, kad sukauptasis darbas tarnauja gyvajam darbui priemone naujai gamybai. Jo esmė yra ta, kad gyvasis darbas tarnauja sukauptajam darbui priemone jo mainomajai vertei išlaikyti ir dauginti.
Kas atsitinka vykstant mainams tarp kapitalisto ir samdomojo darbininko?
Darbininkas už savo darbo jėgą mainais gauna pragyvenimo priemones, o kapitalistas už savo pragyvenimo priemones mainais gauna darbą, gamybinę darbininko veiklą, kūrybinę jėgą, kuria darbininkas ne tik atsilygina už tai, ką jis suvartoja, bet sukauptajam darbui suteikia didesnę vertę, negu šis prieš tai turėjo. Darbininkas gauna iš kapitalisto dalį esamų pragyvenimo priemonių. Kam reikalingos jam šios pragyvenimo priemonės? Tiesioginiam suvartojimui. Bet kai tik aš šias pragyvenimo priemones suvartoju, jos man negrąžinamai dingsta, jei to laiko, kurio metu tos priemonės išlaiko mano gyvybę, nepanaudojau naujoms pragyvenimo priemonėms gaminti, naujoms vertėms, vietoje vartojimo metu dingusių, savo darbu sukurti. Bet kaip tik šią taurią atgaminančią jėgą darbininkas ir perleidžia kapitalui mainais už gautas pragyvenimo priemones. Taigi, sau jis jos neteko.
Imkime pavyzdį: fermeris duoda savo padieniui 5 zilbergrošus per dieną. Už tuos 5 zilbergrošus padienis dirba fermerio lauke ištisą dieną ir užtikrina jam tuo būdu 10 zilbergrošų pajamų. Fermeris gauna atgal ne tik tą vertę, kurią jis turi atiduoti padieniui, jis dar ją padvigubina. Taigi, tuos 5 zilbergrošus, kuriuos jis davė padieniui, jis panaudojo, suvartojo vaisingai, gambiškai. Už tuos 5 zilbergrošus jis kaip tik ir nupirko padienio darbą ir jėgą, kuri pagamina dvigubos vertės žemės ūkio produktų ir tuo būdu iš 5 zilbergrošų padaro 10 zilbergrošų. O padienis, vietoje savo gamybinės jėgos, kurios veikimą jis kaip tik ir perleido fermeriui, gauna 5 zilbergrošus, kuriuos jis išmaino į pragyvenimo priemones ir tas priemones jis greičiau ar lėčiau suvartoja. Taigi, 5 zilbergrošai buvo suvartoti dvejopu būdu: kapitalas juos suvartojo gamybiskai, nes jie buvo išmainyti į darbo jegą[1], kuri sukūrė 10 zilbergrošų, o darbininkas — negamybiskai, nes jis buvo juos išmainęs į pragyvenimo priemones, kurios jam dingo visam laikui ir kurių vertę jis galės vėl atgauti tik tada, kai jis pakartos su fermeriu tokius pat mainus. Taigi, kapitalas numato samdomąjį darbą, samdomasis darbas — kapitalą. Jie sąlygoja vienas antrą, jie pagimdo vienas antrą.
Ar darbininkas medvilnės fabrike gamina tik medvilnines medžiagas? Ne, jis gamina kapitalą. Jis gamina vertes, kurios iš naujo vartojamos tam, kad rikiuotų jo darbą ir šiuo darbu kurtų naujas vertes.
Kapitalas gali didėti tik išsimainydamas į darbo jėgą, tik pašaukdamas į gyvenimą samdomąjį darbą. Samdomojo darbininko darbo jėga gali būti mainoma į kapitalą tiktai tada, kai ji didina kapitalą, kai ji stiprina tą galią, kurios vergė ji pati yra. Todėl kapitalo didejimas yra proletariato, t. y. darbininkų klasės, daugėjimas.
Taigi, kapitalisto ir darbininko interesai yra tie patys, teigia buržua ir jų ekonomistai. Ir iš tikrųjų! Darbininkas žūva, jei jis negauna darbo iš kapitalo. Kapitalas žūva, jei jis neišnaudoja darbo jėgos, о norėdamas ją išnaudoti, jis turi ją pirkti. Kuo greičiau didėja gamybai skirtas kapitalas, gamybinis kapitalas, taigi, kuo labiau klesti pramonė, kuo labiau turtėja buržuazija, kuo geriau klojasi reikalai, — tuo daugiau reikia darbininkų kapitalistui, tuo brangiau parduoda save darbininkas.
Taigi, neišvengiama sąlyga bent kiek pakenčiamesnei darbininko padėčiai yra kaip galima greitesnis gamybinio kapitalo augimas.
Bet kas yra gamybinio kapitalo augimas? Tai — augimas sukauptojo darbo valdžios ant gyvojo darbo. Augimas buržuazijos viešpatavimo ant darbininkų klasės. Jei samdomasis darbas gamina viešpataujantį ant jo svetimą turtą, sau priešišką jėgą, kapitalą, tai iš šio pastarojo jis gauna darbo priemones, t. y. pragyvenimo priemones, su ta sąlyga, kad jis vėl pasidarytų kapitalo dalimi, svertu, vėl stumiančiu kapitalą pagreitintu tempu augti.
Teigimas, kad kapitalo interesai ir darbininkų interesai esą tie patys, reiškia tik štai ką: kapitalas ir samdomasis darbas yra dvi vieno ir to paties santykio pusės. Viena pusė sąlygoja antrą taip, kaip vienas antrą tarpusavyje sąlygoja palūkininkas ir veltkleidys.
Kol samdomasis darbininkas yra samdomasis darbininkas, jo likimas priklauso nuo kapitalo. Tai ir yra tas labai išgarsintas darbininko ir kapitalisto interesų bendrumas.
[1] Šioje vietoje terminas „darbo jėga“ nėra Engelso įstatytas, o figūruoja jau spausdintame „Naujajame Reino Laikraštyje“ Markso tekste.